„Kitokie didvyriai arba mūsų dienų Keivinai Beikonai“

Debiutosiantis blokbasteriuose režisierius, prodiuseris, aktorius ir scenaristas Jamesas Gunnas, pridėjęs rankas prie tokių projektų įgyvendinimo kaip 2006 metais pasirodęs siaubo filmas „Šlykštynė“ bei juodosios komedijos apie dramatišką kitokio super-didvyrio gyvenimą 2010 metų juostoje „Super“, pristato vieną svarbiausių šių metų vasaros sezono projektų, paremta „Marvel“ studijos komiksais.

Kino kūrėjas kviečia visus didžiausius fantastinio žanro gerbėjus ir komiksų mylėtojus pagaliau išvysti kino teatrų ekranuose labai populiarius JAV herojus, kurie duos tikro garo visiems blogiukams, o kartu viso filmo rodymo metu linksmins ir neleis nuobodžiauti žiūrovus, atėjusius pamatyti savo mėgstamus personažus visame šios ekranizacijos gražume.

Apie ką mes čia…

Visi didžiausi galaktikos galvų medžiotojai turi vieną tikslą – sugauti žinomą vagį, vadinantį save Žvaigždžių valdovu, kuris pavogė itin vertingą relikviją – sferą. Medžiojamas pusiau žmogus, pusiau ateivis net nenutuokia, kokią galią turi savyje tas daiktas, dėl kurio jis ir pateko į nemalonę. Didžiuliu laimikiu už Žvaigždžių valdovo galvą susidomėjo ne itin draugiškai nusiteikęs duetas – Grūtas bei Roketas, o taipogi vagis pateko į Gomoros, kuriai įsakyta pavogti sferą ir nugabenti pas galingiausią padarą visoje galaktikoje, akiratį. Taip ir susipažįsta tie, kuriuos ateityje visi vadins Galaktikos sergėtojais.

Kūrinio vidus

Kiekviena nauja „Marvel“ studijos komiksų ekranizacija – iššūkis ne tik šioje srityje pelningiausiai pasaulio kompanijai, bet ir gerbėjams visame pasaulyje. Paskutiniais metais kiekvienas filmas, sukurtas komiksų motyvais, galėjo pasigirti ne tik gerais specialiaisiais efektais, tačiau ir visai padoriu siužetu. Žinoma, tokie brendai kaip „Geležinis žmogus“, kurio didžiausia sėkme galime įvardinti Roberto Downey Jr. pasirodymą, nustumia pasakojimo istoriją į antrą planą. Prisiminkime vien apgailėtiną didžiausio Tonio Starko priešo interpretaciją – Mandariną. Bet kaip bebūtų, antrasis „Kapitonas Amerika“ ir „Toras“ viršijo visus lūkesčius. Pasibaigus pirmąjai „Keršytojų“ fazei, viskas pakrypsta ties antrąja, žymiai efektingesne faze, į kurią galime drąsiai įskaičiuoti ir šį kūrinį. Kitais metais vasaros kino sezoną balandžio 25-ąją dieną atidaro antroji „Keršytojų“ dalis, nuo kurios prasidės trečios ir finalinėes fazės darbai.

Iš pirmo žvilgsnio „Galaktikos sergėtojai“ – tai beveik niekuo neišsiskirianti „Keršytojų“ alternatyva, kurios veiksmas perkeliamas iš Žemės planetos į visatos prieigas. Suburiama nepraustaburnių visažinių, pasikliaujančių savo jėgomis, komanda, kuri stos akis į akį su didžiausiais nedorėliais, norinčiais užvaldyti visus įmanomus galaktikos kampelius. Deja – tai tik iliuzija. Abi super-didvyrių komandos (šiuo atveju – anti-didvyrių) turi visiškai kitokius tikslus. Jeigu „Keršytojus“ suburia Nikas Fiuris – ir tai yra dalis grandiozinio plano, apsaugant planetą, tai „Sergėtojai“ savo nuožiūra priima galaktikai svarbius sprendimus ir patys petys į petį stoja į kovą su tarpgalaktiniais niekšais. Komiksai irgi skirtingo pobūdžio. „Galaktikos sergėtojai“ – unikalus reiškinys, kuriame humoras sudaro beveik 90 procentų viso veiksmo. Jau nuo pirmų filmo minučių pradedama brukti žiūrovui humoro perpildytas scenas, kuriose nerasime banalių ir neskoningų epizodų. Vien ko verta alegorija apie Keviną Baconą ir jo kultinį kino hitą „Pamišę dėl šokių“, tapusiu akivaizdžiu pasišaipymo įrankiu filmuose ar televiziniuose serialuose. Iš vienos pusės, akivaizdžiai matome klišines filmo scenas, iš kitos – meistrišką tų scenų pateikimą, todėl juostą galime vertinti kaip tikrą fantastinę veiksmo komedija, kuri nepabosta nei akimirkai.

Filmas kupinas įvairiausių herojų, tačiau svarbiausiais tampa visgi ne „Galaktikos sergėtojų“ būrys, bet pagrindinis tiek šios visatos herojų, tiek Žemės didvyrių, pasivadinusiu „Keršytojais“, priešas. Kalba eina apie pagrindinį trečių „Keršytojų“ antagonistą – Tanosą. Pirmą kartą jį buvo galima pamatyti pirmųjų „Keršytojų“ filmo finale. Šioje juostoje jau galime susidaryti nuomonę apie visos galaktikos siaubą, todėl pokalbiai apie jo galią netyla viso filmo metu. Atmetant šį veikėją, žinoma, didžiausią žiūrovų dėmesį pritraukia būtent tituliniai anti-herojai. Ryškiausiu iš jų yra puikaus humoro nestokojantis Žvaigždžių valdovas, kuris tampa alternatyva Toniui Starkui. Bebaimis, sarkastiškas ir kupinas ironijos herojus atsakingas už kokybiškai vystomą komedinę filmo pusę. Nenutolsta nuo jo ir Roketas. Pykčio priepuoliais gyvenantis graužikas, besibičiuliaujantis su vieną frazą teištariančiu medžiažmogiu Grūtu – viso filmo talismanas. Moteriškos lyties atstovė neparodo nieko išvaizdaus ar įsimenančio, nedemonstruoja jokių charakterio savyvių, kurios būtų patrauklios. Gomora – vienas iš prasčiausių ir neturinčių charizmos veikėjų. Draksas – brutaliai kvailas, tačiau geros širdies trokštantis keršto galiūnas, kurio priešprieša kitiems suburia šią neįtikėtina komandą. Visi jie sudaro kompanija, kuria neįmanoma nesižavėti. Iš tikrųjų „Sergėtojų“ komanda atrodo geriau už žinomiausių „Marvel“ didvyrių sąjungą jusotoje „Keršytojai“. Ką gi, teks laukti 2017 metų, kad būtų galima vėl juos pamatyti. Na, arba nepagailėti pinigų ir dar sykį nueiti į kiną.

Veiksmo filme apstu, todėl tiek herojų dvikovų scenos, tiek kosminių laivų batalijos ne tik pritrauks prie ekrano, tačiau ir leis pasitelkti fantaziją, kuri nenumaldomu greičiu perkels į visų įvykių epicentrą, kad taptume filmo dalyviais. Toks filmo pateikimas užburia, ypač jeigu esi komiksų ir panašios stilistikos filmų gerbėjas. Taip pat filmo metu sužinosime ir apie kai kurių relikvijų kilmę, todėl šią juostą galime pavadinti pagalbiniu „Marvel“ visatos įrankiu, leidžiančiu suprasti tam tikrus įvykius ir jų seką chronologine tvarka. Filmą galima apibūdinti kaip mūsų laikų „Žvaigdžių karus“. Ne tik sprendžiant iš pasakojamosios istorijos principo, tačiau ir iš žanrų kosmoso tematikos įvairovės, kurios buvo galima pasigesti nuo trečios žinomos sagos pasirodymo dalies kino ekranuose. Lauksime tęsinio, kuris, tikėkimės, bus stipresnis ir labiau pavažiavęs nei originalas.

Techninė juostos pusė

„Marvel“ nebūtų „Marvel“, jeigu neinvestuotų į savo projektą didelių pinigų, todėl ties specialiaisiais efektais pasidarbuota išties nuostabiai. Pastaba apie „Žvaigždių karus“ buvo itin taikli. Mačiusieji filmą pritars. Spalvingas, niūrus, o kartu toks paslaptingas naujai sukurtas pasaulis apgaubtas puikia trimate erdve, kurioje gilus vaizdas įtraukia nuo pat pirmų filmo scenų. Taip, šiuo atveju 3D pateisina savo vardą. Efektingas specialiųjų efektų bumas, lendantis iš ekrano ribų, suteikia šiam nuosabiam žanro astovui šarmo.

Operatorius filmo metu irgi nesnaudžia. Pateiktos vizualiai gražios ir adrenalino kupinos veiksmo scenos su kine taip mėgstamu priartinimu. Prisiminkime prieš metus pasirodžiusi „Žmogų iš plieno“, kuriame kameros darbas taip pat detaliai pateikė ne tik filmo herojus, tačiau itin krupščiai atskleidė rodomas vietoves. Kiekvienoje scenoje galima atrasti kažką nematyto ir naujo, todėl filmas dar labiau įtraukia į save. Pažinti kažką naujo – visada smagu.

Muzika filme muša visus šiumetinius rekordus šiame plane . Tokio nuostabaus garso takelio seniai nebuvo girdėti. Žinoma, kalbama apie dainas, o ne vien muzkines kompozicijas. Galime išgirsti tokius hitus kaip grupės Jackson 5 daina „I want you back“, Davido Bowie „Moonage Daydream“, Blue Swede „Hooked on a Feeling“ ar Redbone „Come and Get Your Love“. Kiekvienas iš šių kūriniu puikiai tiko sudaryti lengvą ir šiek tiek pamišusią filmo atmosferą.

Montažas ir garso montažas be priekaištų. Visgi filmas ir jo veiksmas pateiktas tokiu būdu, kad intriga išlaikoma iki pabaigos, o įspūdingiasiose veiksmo scenose sprogimai, susidūrimai su priešais ir efektingai atrodančios gaudynės, sustiprintos garsu, suteikia filmui tokios galios, kuri reikalinga pakerėti žiūrovą.

Aktorių kolektyvinis darbas

Televizinių serialų aktorius Chrisas Prattas net didžiausiose savo svajonėse negalėjo pagalvoti, kad ateis tokia diena, kai jis taps vienu geidžiamiausiu pasaulio aktoriumi. Po „Galaktikos sergėtojų“ pasirodymo, jis atgimė kaip tikra žvaigždė. Nenuostabu, juk kitais metais jo laukia nemažiau vertingi projektai. Tačiau neužbėkime įvykiui už akių ir sutelkime visą dėmėsį į šį filmą. Akivaizdu, kad Chrisas turi didžiulį talentą, todėl jo įkūnytas Žvaigždžių valdovas juostoje atrodo puikiai. Kiekvienas gestas priverčia nusišypoti. Tokį pat jausmą buvo galima pajusti bežiūrint į Tinio Starko atlikėją – Robertą Downey Jr. Didelė pagarba turi būti juntama aktoriui ir už tai, kad jis dėl šio vaidmens numetė nemažai svorio ir iš pliuškio tapo labai patraukliu ir sportiškai atrodančiu vyru.

Zoe Saldana jau eilinį kartą pasirodo kosminėse franšizėse, tačiau jos kaip aktorės progresas kažkur sustojo vietoje ir nepajuda jau penkerius metus, kai į kino ekranus įžengė pelningiausias visų laikų filmas „Įsikūnijimas“. Gomoros paveikslas, kurį užguožė visi kiti filme pasirodantys herojai – šaltas ir tiesiog neįdomus.

Žinomas imtyninikas Dave‘as Bautista nors ir nepasižymėjo kažkokiais aktoriniais sugebėjimais, jo brutalumas ir išvaizda atpirko visus minusus, sklindančius iš silpno personažo įkūnijimo vaidybine prasme. Galbūt ateityje jis susilauks tokios pat sėkmės kaip jo kolega iš ringo – Dwayne‘as „Uola“ Johnsonas.

Kiti komandos nariai pasirodė žiūrovų teismui kaip kompiuterizuoti veikėjai, tačiau juos įgarsino aktoriai, kurių balsai kiekvienam suteikė iškirtinio žavesio. Roketą įgarsinęs Bradley‘is Cooperis pasistengė iš peties, perteikiant nesustabdomą graužimą, o Vinas Dieselis gavo patį išskirtiniausią vaidmenį – Grūtą. Šis veikėjais pasižymėjo labai taiklia iškalba, todėl viso filmo metu tebuvo galima išgirsti vieną vienintelę frazę – „Aš esu Grūtas“. Visgi toks tandemas atnešė filmui labai daug energijos.

Juostą papildė ir Kolekcionerių įkūnijęs Benicio Del Toro, kurio personažą dar nekartą bus galima pamatyti „Marvel“ komiksų ekranizacijose. Taip pat pirmą kartą buvo galima susipažinti su Tanoso balso skolintoju – Joshu Brolinu. Tarp kitų aktorių buvo galima pamatyti ir Djimoną Hounsou , Johnas C. Riley‘is bei Glenn Close.

Verdiktas

„Galaktikos sergėtojai“ – tai vienas iš geriausių studijų „Marvel“ ir „Disney“ bendradarbiavimo vaisių, kuriame susipina daugelis patrauklių žiūrovo akims kino žanrų. Filmas kupinas nepriekaištingų specialiųjų efektų, gero scenarijaus ir, žinoma, nenuilstančios anti-herojų komandos, kurios nuotykius galima įvardyti kaip naujųjų laikų „Žvaigdžių karus“, pritaikytus įvairaus amžiaus kino mylėtojams.