Egzodas. Dievai ir karaliai

Legendinis kino kūrėjas, britų režisierius seras Ridley‘is Scottas po ketverių metų pertraukos ir vėl sugrįžta prie savo mėgstamiausios temos ir kino žanro – istorinių epų. 2000 metais plačiam pasauliui pristatęs Oskarinį „Gladiatorių“, 2005 m. sukūręs viduramžių tema alsuojantį epą „Dangaus karalystė“ ir 2010-aisias tikroviškų būdu interpretavęs Britanijos mitą apie „Robiną Hudą“, dabar į kiną perkelia seniai užmirštą, bet kadaise labai populiarią Egipto temą ir tuo pačiu į plačiuosius ekranus sugražina Biblijos motyvais paremtą kino produkciją.

Apie ką mes čia…

Pačius geriausius laikus išgyvenantis Egiptas su kiekviena užkariauta gentimi tampa vis galingesnis. Tai vyksta faraono Sečio sūnaus Ramzio ir jo ištikimo generolo Mozės dėka, kurie kaip lygiaverčiai broliai gali paguldyti savo galvas vienas dėl kito. Deja, ši sąjunga tampa trapi, kai Mozė sužino kas yra iš tikrųjų ir koks svarbus tikslas jam buvo išpranašautas vos tik gimus. Mozė už tai yra ištremiamas iš Egipto valdų, tačiau nenuleisdamas galvos, jis suranda laimę svetur. Praėjus daugybei metų, jam pasireiškia keistos vizijos, kurios nulemia vyro kelionę atgal į Egiptą pranešti kraupią žinią apie artėjančia pabaigą…

Kūrinio vidus

Tenka pripažinti, jog seras Ridley‘is Scottas po mažu tampa brangiai kainuojančiu Woody Allenu. Jis, lygiai taip pat, kaip ir jo užsikompleksavęs kolega, į metus išleidžia po vieną filmą. Tačiau sukurti dramą ir pastatyti pilnavertį blokbasterį yra visiškai skirtingi dalykai. Pastaraisiais metais „Svetimo“ kūrėjas priverčia juo vis labiau nusivilti, ką ir parodo tokie projektai, kaip „Patarėjas“. Pats režisierius, nepatenkintas tokiu 2013 metų filmo rezultatu tiek pajamų plane, tiek kritikų ir žiūrovų reakcijomis, nusprendė ir vėl sugrįžti prie istorinių epų. Tą dar nulėmė ir jo jaunesniojo brolio savižudybė. Būtent Tony‘is Scottas prieš keletą metų turėjo viziją sukurti filmą apie Mozę ir dešimt Dievo įsakymų.

Pažiūrėjus šį filmą galima teigti, jog kino kūrėjas net nesistengė parodyti Mozės istorijos taip, kaip ji buvo surašyta Biblijoje. Motyvas yra, tačiau siužetas visiškai skiriasi. Filmas parodomas tokiu pat principu, kaip ir režisieriaus 2000 metų puikiai įvertintas „Gladiatorius“. Istorija beveik identiška, todėl galima paklausti savęs, ar tai nėra Deja vu, tik kitokiose dekoracijose. Jau šimtą kartų matyti vaizdai dėl broliškos meilės ir išdavystės. Prisiminus 1956 metų klasikinį filmą „Dešimt įsakymų“, akivaizdu, jog beveik šešiasdešimties metų, senas filmas laimi šią kovą. Taip pat, filmas pernelyg subalansuotas amerikiečių publikai. Prisiminkime Melo Gibsono kurtus filmus, kuriuose buvo kalbama to laikmečio originalia kalba (škotų, hebrajų, majų). Jeigu šis filmas turėtų tokį pliusą, tai ir peržiūra būtu priimtinesnė, nes sukurtų atitinkamą realybės jausmą. Taip pat neparodytas ir žiaurus elgesys su vergais, kuriuos Mozė turėjo išlaisvinti. Kelios scenos su korimais ir daugiau nieko, vien tik tušti pokalbiai. Trūksta žiaurumo, kaip tokio pobūdžio juostai. Čia juk ne kalėdinis filmas.

Nors juosta ir turi epiškumo, tačiau ji pernelyg nuobodi. Ištęstas veiksmas primena pirmąją „Hobito“ dalį, kai pusę filmo pagrindinis veikėjas bandė išsiruošti į kelionę. Tai čia lygiai taip pat.
Pristatomi veikėjai, pristatomas Egiptas ir jo apylinkes, gyvenimas, ritualai, parodoma kokia vyrauja atmosfera vergų ir turčių namuose. Visa tai trunka beveik pusantros valandos, per kurias įvyksta vos tik vienas vienintelis mūšis. Ir tai ne toks didingas, kaip buvo galima tikėtis iš R. Scotto. Kas įdomiausia, žiūrint visus režisieriaus istorinius epus galima pamatyti vieną tendenciją. Filmo pradžioje visada būna koks nors menkas mūšis, vėliau didingesnis ir viską vainikuoja neregėtos didybės kova. Šį karta viskas atvirkščiai. Jeigu juostos anonse matosi puikiai apmąstyto mūšio scenos, tai realybėje tai tik vaizduotės vaisius. Gaila, tačiau lauki kažko galingo, lauki kelias valandas, o galiausiai pajauti nusivylimo kartėlį. Jeigu dar ne savo vaizdais užburiantis Egiptas, kurio buvo galima pasigesti nuo 2001 metų, kai kinuose karaliavo antroji „Mumijos“ dalis, tai filmas taptų didele kančia net ir pačiam ištvermingiausiam žiūrovui. Vienintelė scena, kuri gelbėja visą juostą nuo monotonijos, tai Dievo prakeiksmai ir jų atvaizdavimas bendrame filmo plane.

Herojai pristatyti gerai, ypač Mozės portretas akivaizdžiai parodo, jog net ir taip prastai sukurtoje istorijoje gali atsirasti stiprus personažas, vien savo charizma ir atsiskleidimu galintis pavergti minias žmonių, susirinkusių pažiūrėti ir galiausiai nesulaukusių brangiai kainuojančių kovų. Taip pat ne kuo prasčiau pateikiamas Egipto faraonas Ramzis. Ši dviejų stiprių charakterių veikėjų priešprieša ir tampa maloniausiu reginiu viso filmo metu, kaip bebūtų gaila. Kiti veikėjai nei iš tolo neprilygsta šiam duetui, kuris leidžia pajausti daug jausmų: pyktį, meilę, neapykanta, baimę, džiaugsmą. Jeigu rinkti šiais metais geriausius personažų duetus, tai be abejonės Ramzio ir Mozės portretas atsidurtų geriausiųjų sąrašo viršūnėje.

Užbaigiant šį monologą, galiu pasakyti, kad filmą visgi reikia pasižiūrėti kino teatre, nes tik žiūrint didžiame ekrane bus galima pajausti bent jau malonumą nuo specialiųjų efektų ir trimatės erdvės. Tai vizuali kelionė į senovės Egiptą su silpnu scenarijumi ir nuobodžiai vystoma siužetine linija arba gražiau atrodantis „Gladiatorius“ su pamestu scenarijumi. Tikėkimės, jog režisierius pasitaisys ir kitais metais pristatys dėmesio vertą mokslinę fantastiką „Marsietis“.

Techninė juostos pusė

Filmas kurtas lygiai tokiu pat principu, kaip jau minėtas „Hobitas“. Jokių dekoracijų, vien tik žalias ekranas, ant kurio buvo sudėti specialieji efektai. Tai nėra blogai, filmas atrodo natūraliau nei žymiosios vaikų pasakos ekranizacija. Taip pat didesnį žavesį suteikia trimatė erdvė. Filmas tampa gyvybingesnis, efektingesnis vien jau dėl kraštovaizdžių, prakeiksmų ir finalinės scenos su bangomis. Gražu, bet ar to pakanka rankose laikant tokią perspektyvią istoriją? Tikrai ne. Efektai tik iš dalies gelbėja situacija, bet tik tiek.

Garso takelis puikus. Smagu, jog galima dar kažką pagirti šiame filme. Puikiai su scenomis suderintos kompozicijos sukelia epiškumo jausmą. Deja, pačios scenos netrykšta jokiu kietumu, kurį galima jausti klausant muzikos, kurią juostai parašė Alberto Iglesiasas.

Kameros darbas taip pat nenuvilia. Kas jau kas, tačiau visuose sero R. Scotto juostose operatorius atlieka nuostabų ir kvapą gniaužiantį darbą. Finalinė „Egzodo“ scena gali tai patvirtinti. Kraštovaizdžiai, kurie buvo sukurti nors ir su kompiuterio pagalba, tačiau irgi atrodo gyvai dėl kameros rakursų, kuriais meistriškai užpildomos visos kitos scenarijaus spragos. Atjungus smegenis ir žiūrint vien į filmo vaizdus, tai gautųs visai puikus reginys.

Montažas vidutiniškas, tačiau tai matyt dėl to, jog kaip ir visuose savo filmuose, R. Scottas pašalina daug scenų, kurios vėliau atkeliauja su jo Režisieriaus versija iš karto į DVD ar Blu-Ray. Filmo metu galima pastebėti daug vietų, kur aiškiai matosi, jog buvo iškirptos scenos. Tai šiek tiek kliūna už akių, bet atsižvelgus į bendrą juostos vaizdą, tai dar ne pati didžiausia šios istorijos problema. Garso montažas be priekaištų. Viskas gerai, ypač mūšio scena leidžia pajusti epinės kovos atmosferą, o ką jau kalbėti apie prakeiksmų siaubą, kuris užplūdo Egipto žemes.

Aktorių kolektyvinis darbas

Pagrindiniame vaidmenyje atsidūręs geriausias Betmeno atlikėjas, aktorius Christianas Bale‘as dar sykį įrodė, jog jis gali suvaidinti bet ką. Labai universalus aktorius, kuriam Mozės personažas ne tik, kad tiko, bet ir leido vėl pasitelkti visą savo talentą įrašant dar vieną puikų pasirodymą į savo turtingą filmografiją. Daug ekspresijos, daug dramatizmo, daug išreikštų jausmų. Bravo, tiesiog bravo, pone Bale‘ai.

Ne mažiau pagyrų nusipelnė kitas šios istorijos herojaus atlikėjas. Tai australas Joelis Edgertonas, kuris laikui bėgant įgauna didesnį populiarumą Holivude. Stiprus veikėjas ir stipri vaidyba, štai ką reikia pasakyti apie Joelio pasirodymą. Išties, net sunku dabar pasakyti, kas geriau atliko savo personažą, jis ar Mozės atlikėjas.

Viso filmo metu dominuojantys Christanas Bale‘as ir Joelis Edgertonas taip ir neleidžia kitiems aktoriams bent kažkiek pasireikšti ekrane, nors aktorių kolektyvas išties įspūdingas. Iš karto galima pasakyti, kad beveik atėjus senatvei visur kaip ir Michaelis Caine‘as vaidinantis seras Benas Kingsley‘is atrodo kaip dar vienas malonus, nieko neišsiskiriantis filmo papildymas. Tą patį galima pasakyti apie „Bręstančio blogio“ žvaigždūną Aaroną Paulą ir retai kino ekranuose pasirodančią veteranę ir gerą režisieriaus bičiulę Sigourney Weaver. Iš antraplanių aktorių nebent tik charizmatiškasis Johnas Turturro, suvaidinęs Faraoną Setį, gali pasigirti visai neblogai išreikštu personažu. Jam toks amplua net labai tiko.

Verdiktas

„Egzodas: Dievai ir karaliai“ – tai labai patrauklios vizualinės pusės kokybiškais specialiaisiais efektais prifarširuotas istorinio pobūdžio reginys, kurio metu senovės Egiptas atgimsta visiškai kitomis spalvomis, nei mes buvome įpratę matyti anksčiau pasirodžiusiuose filmuose. Deja, dėl skurdaus scenarijaus ir užtęstos siužetinės linijos, šis istorinis epas pavirstą į savo turiniu neišvaizdžią dramą. Ją tegalėtų išgelbėti bent vienas stipriai pateiktas mūšis, kurio taip ir pasigęstama belaukiant finalinių titrų pasirodymo.