Šie metai mūsų tautinei animacijai tapo atgimimu. Net du pilno metro animaciniai filmai papuošė kino teatrų ekranus – kiek anksčiau modernumu spindinti „Gustavo enciklopedija“, o štai per šias Kalėdas – klasikinės animacijos pavyzdys „Aukso žirgas“. Už pastarojo animacinio filmo vairo stojo didelę patirtį animacijoje turintis ir pirmojo pilno metro filmo „Odisėja“ (1998m.) režisierius Valentas Aškinis ir jo kolega iš Latvijos Reinis Kalnaellis.
Kaip visose klasikinėse pasakose, taip ir šioje egzistuoja nepaprasto grožio ir tyrumo princesė, tik ši – lietuvišku vardu Saulė. Kad princesei nebūtų taip gera gyventi, piktoji Juodoji Motina pasirūpina, jog ši atsidurtų ant didelio didelio kalno ir dar įkalinta lediniame karste. Tuomet visą karalystę užvaldo tamsa ir blogis. Karalius (princesės tėvas), nebežinodamas ko griebtis, paskelbia, jog ją išgelbėjęs drąsuolis laimės gražiosios princesės ranką ir širdį. Daugybė narsuolių ima mėginti vaduoti princesę, bet, kad ir kaip būtų keista (arba ne), niekam nepavyksta jos išgelbėti. Ir vieną gražią dieną atsiranda jaunas ir tyras gražuolis, kuriam lemta išlaisvinti šią miegančią princesę ir tuo pačiu išgelbėti visą karalyste nuo blogio. Aišku, prieš tai jam dar teks susikauti ne tik su blogiu, bet ir su savo šeima ir net pačiu savimi. Prasideda nuotykiai.
Du režisieriai ir net 300 animatorių iš įvairių Europos ir pasaulio šalių piešė šį pusantros valandos nuotykį. Verta paminėti, kad tai yra pirmasis keturių valstybių – Lietuvos, Latvijos, Liuksemburgo ir Danijos – bendros gamybos pilnametražis animacinis filmas. Kadangi animacija yra labai brangus malonumas, tai, sakyčiau, pasirinktas labai logiškas žingsnis kooperuojantis su keliomis šalimis.
Galbūt daug kam „Aukso žirgo“ režisieriaus Valento Aškinio pavardė nebus žinoma, bet kas yra bent kartą apsilankęs vieninteliame Lietuvoje vykstančiame animacinių filmų festivalyje „Tindirindis“, tuomet turėtų žinoti, jog tai šio žmogaus nuopelnas. V. Aškinis mūsų krašte kaip išmanydamas bando skleisti animacijos dvasią ne tik ją rodydamas, bet ir ją kurdamas.
Vertinat „Aukso žirgą“ bendrame šių dienų animacijos kontekste, tai kad ir kaip būtų gaila, bet jis niekuo neišsiskiria iš to, ką jau šimtus kartų esame matę. Dažnas žiūrovas net suabejotų, ar tai ne „Disney“ studijos filmų kopija, nes dauguma filme panaudotų scenų jau yra kažkur matytos. Ypač paminėčiau epizodus, kur pagrindiniai veikėjai ima dainuoti ar šnekėtis su paukščiukais, kad atskleistų savo vidines emocijas. Juk tai „Disney“!
Kalbant apie techninę filmo pusę, negalėčiau pagirti nei animacijos, nei iliustracijų, nei scenarijaus, nei garso ar montažo. Trumpai tariant – eilinis filmas, kurio labai ištęstas ir nuspėjamas scenarijus verčia kažkiek pasikankinti laukiant pabaigos. Mėginta daryti tautišką filmą su mums artima atmosfera, bet, manyčiau, ta atmosfera pasenusi jau kokiu dešimtmečiu ar dviem.. Tokio tipo animacijos turėtų keliauti tiesiai į DVD arba į TV kanalus. Galbūt šio filmo nepriekaištingam vizualiniam išpildymui koją pakišo biudžetas ar ilgo metro filmų kūrimo patirties stoka, bet dėl scenarijaus jau reiktų kaltinti tą, kuris jį ir rašė, o tai būtų „Cecile Somers“, apie kurią jokių žinių neradau. Kaip pasakojo režisierius ir skelbia spauda, istorija yra pasiskolinta iš latvių literatūros klasiko Janio Rainio pjesės „Aukso žirgas“, kuri parašyta dar 1911 metais.
Apibendrindamas pasakysiu, kad jei tai jūsų pirmasis matytas animacinis filmas, tuomet rekomenduoju! Bet jei esat matęs daug animacinių filmų, ar bent dvidešimt, tuomet šis nepadarys jums jokio įspūdžio. Džiugu, kad mūsų krašte animacija po truputį iškyla į dienos šviesą, bet to tikro šedevro dar teks palaukti.
