Lietuvė Lina Plioplytė jau dešimt metų gyvena JAV. Į šią šalį atvažiavusi studijuoti žurnalistikos L. Plioplytė suprato, kad ją labiau traukia filmų kūrimas. Pomėgio įgyvendinimas tapo tikrove, kai ypatingu stiliumi net ir Niujorko gatvėse išsiskirianti Lina susipažino su tinklaraščio Advanced style autoriumi Ari Seth‘u Cohenu, kuris tiesiog minioje ieško vyresnio amžiaus damų, savo dėvimais apdarais priverčiančių praeivius atsisukti. Taip atsirado idėja pirmajam L. Plioplytės filmui.
Filme „Amžinai stilingos“ (kaip ir A. S. Coheno tinklaraštyje) rodomos tik vyresnio amžiaus moterys. „Jei tau 44-eri, – tu mums neįdomi“. Kitas svarbus atrankos kriterijus – filmuojamos tik tos moterys, kurioms nebuvo atlikta plastinių operacijų. Taip atskleidžiama viena pagrindinių filmo idėjų – brandus grožis ir sugebėjimas senti neprarandant žavesio.
„Būdama aštuoniolikos aš svajojau apie Paryžių, bet tik būdama aštuoniasdešimt vienerių tapau jo verta“, sako viena filmo herojė. Šiame filme pasirodančios damos tarsi vynas – bėgantys metai joms suteikia papildomo šarmo ir netampa kliūtimi imtis veiklos, susitikti su draugėmis, organizuoti vakarėlius ir, žinoma, puoštis.
„Mada praeina, stilius lieka“ yra pasakęs prancūzų mados kūrėjas Yves‘as Saint Laurent‘as. Atrodo, kad L. Plioplytės filmo herojės tik patvirtina šią frazę – jos pačios yra stilius, nesvarbu, kad kai kurios iš jų atšventusios netgi garbingą devyniasdešimties metų jubiliejų. Stilius yra šių senjorų gyvenimo būdas ir saviraiškos priemonė. Kiekvienas pasirodymas viešumoje tampa savotišku spektakliu, kurio scena – gatvė, žiūrovai – praeiviai, o pagrindinės aktorės, režisierės ir, be abejo, kostiumų dailininkės, yra šios garbaus amžiaus damos.
Žinoma, galima ginčytis dėl to, ar ryškios spalvos rodo drąsą būti savimi, ar kaip tik dvelkia kiču; ar plaukai, dažyti ryškiai rožine (taip taip, Barbės) spalva arba net Askoto skrybėlių parado išmones pranokstantys galvos apdangalai atskleidžia stilingą ir spalvingą asmenybę, ar tai tik dėmesio trūkumo patenkinimas; ir apskritai – ar potraukis demonstruoti tokius išskirtinius garderobus iš tiesų yra asmenybės išraiškos forma ar tik asmeninis maskaradas. „Iš pradžių ji atrodė kaip klounas“ – tiesiai šviesiai rėžia vienos iš filmo herojų dabartinis mylimasis.
Būtent tai, kad kai kurios filmo herojės turėjo „prisukti“ savo garsiai ir išraiškingai rėkiantį stilių pagal vyrų pageidavimus arba tai, kad įsivaizduojama, jog moterų išvaizdai keliami reikalavimai yra privalomi („moteriai neatleistina nesutvarkyti nagai ir nenuvalyti batai“), be abejo, yra visiškai antifeministiška, kaip ir padūsavimas dėl vienos herojės, kuri neištekėjo ir nesusilaukė vaikų. Bet čia turbūt reikėtų kaltinti ne filmo kūrėjų, o apskritai visuomenės požiūrį.
Prie filmo trukumų taip pat tenka priskirti techninę pusę – silpnas operatoriaus darbas: pradžioje gatvėje filmuojama taip, kad A. S. Cohenas savo nugara beveik uždengia kitą kadre esantį žmogų, pasitaiko atvejų, kai pašnekovas į kadrą patenka tik vos žemiau smakro, kai tuo tarpu didžiąją kadro dalį užima už pašnekovo esanti siena; kai kur trūksta ryškumo. Garso kokybė taip pat galėtų būti geresnė.
„Amžinai stilingos“ – tai pozityvus filmas apie brandų grožį, laužantis jaunystės kulto stereotipus. Atskleidžiantis kiek kitokį, nei mums įprasta, požiūrį apie senatvę, filmas kviečia patikėti, kad niekada nesi per senas džiaugtis gyvenimu, imtis sau patinkančios veiklos puoštis pagal savo skonį, nepaisant visuomenės nubrėžtų amžiaus ribų. O tokio pasitikėjimo savimi ir polėkio savo įspūdinga apranga stebinti aplinkinius, kuo tiesiog trykšta šio filmo herojės, verta pavydėti ne tik vyresnio amžiaus žmonėms, bet ir daugumai jaunimo.
