„Stebuklingų pupų galia“
Kino režisierius, scenaristas, prodiuseris, kurio dėka buvo padėtas pamatas dabartinėms komiksų ekranizacijoms, pirmųjų dviejų „Iksmenų“ dalių kūrėjas bei „Supermeno sugrįžimo“ tėvas, kultinio ir šedevro statusą gavusio 1995 metų trilerio „Paprasti įtariamieji“ ir 2008 metais pasirodžiusios karinės dramos „Operacija Valkirija“ režisierius Bryanas Singeris pristato dar vieną fantazijos pasaulio interpretaciją.
Žinomas režisierius kviečia pasinerti į legendinės anglų pasakos motyvais sukurtą fantazijos pasaulį ir kelionę, kurios metu bus galima patirti draugystę, atsidavimą, meilę, kančias, o kartu ir smagiai praleisti laiką su naujais trimačiais įspūdžiais, atkeliavusiais tiesiai iš Peter‘io Jacksono „Hobito“ stovyklos.
Apie ką mes čia…
Paprastas ūkininkas Džekas svajoja apie nuotykius, geresnį gyvenimą bei tiesiog galimybę ištrūkti iš namų. Kai vaikinas nueina į miestą parduoti arklį, jam pasiūlomos pupos, kurių galia yra tokia milžiniška, jog gali atnešti vien tik nelaimę karalystei. Jaunuolis netiki tokiomis pasakomis, tačiau visgi jo rankose atsiranda mirtį nešančios pupos. Nelaimingo atsitiktinumo dėka viena pupa sugeba įkristi į dirvą ir iš jos išauga galingas dangų siekianti stiebas. Vaikinas ir visa karalystė net nenutuokia, jog tai yra tik visų nelaimių pradžia.
Kūrinio vidus
Scenaristų dėka mes turime progą pamatyti labai keistą visiems žinomos pasakos interpretaciją. Iš vienos pusės, tai įdomiai ir originaliai papasakota istorija, iš kitos – visiškai nutolęs nuo originalios idėjos filmas. Pati idėja įnešti žymiai didingesnę viziją, o tuo labiau batalijų prasme paįvairinti pasakos motyvais sukurtą juostą, pasiteisina, bet kartu ir neša sintetinį poveikį.
Pradedant nuo pačios filmo pradžios išlaikoma tikros pasakos atmosfera, gėrio ir blogio kova, mintys apie nuotykius, karaliaus rūmai bei skurdžių žmonių buitis. Kaip ir visose anglų kilmės pasakose, tai yra gana geras veidrodis, pateikiantis kilmingus ir vargšus, tačiau su laiku viskas sugeba apvirsti aukštyn kojomis. Čia lygiai tas pats, todėl labai maloniai nuteikianti pradžia su laiku praranda visą žavesį. Pasirodžius milžinams ir, žinoma, atskleidus jų tikslus gauname įprasto scenarijaus schemą, kai kerštas ir neapykanta bando sugriauti pasaulį, o į kovą su nenugalimais stoja bejėgis žmogus, kurio tikėjimas ir širdis tokie galingi, jog jis pasipriešina užkariautojams.
Maloniausiai nuteikianti akimirka – pačios kovos su nenugalimu priešu. Visgi praradęs pasakos įvaizdį filmas bent tiek sugeba kompensuoti visumą. Iš dalies galima teigti, jog visos kovos, ypač finalinė, yra tam tikras hibridas, sukurtas iš dvejų žinomų tokio pat žanro filmų. 2002 metų „Žiedu valdovas. Dvi tvirtovės“, sujungtos su 2008 metais pasirodžiusiu kitos franšizės filmu „Narnijos kronikos. Princas Kaspianas“, o visumoje viską vainikuoja beveik tokiomis pat sąlygomis kurtas „Hobitas. Nelaukta kelionė“. Išties brutalūs, kartais net išgąsdinantys bei šlykštus milžinai leidžia sirgti už juos, nes paties Džeko personažas – tiesiog nesusipratimas.
Visi veikėjai – tiek princesė, tiek generolai, tiek karalius – nors ir pristatomi žaviai, bet kažkodėl viso filmo metu nesijaučia iš jų sklindanti pasakiška aura. Vienintelis Elmontas sugeba bent kiek prisiartinti prie tikrojo pasakiško veikėjo motyvo, net ir jo kalbėsena primena kokį nors princą. Veikėjų dialogai neblogi, ypač kai jų posakiai yra pateikiami su rimu. Visgi tai bent kiek priartina juostą prie klasikinės pasakos vaizdo. Juokelių taipogi yra, nors kartais jie būna pasakyti ne vietoje ir ne laiku, tačiau kartais sugeba praskaidrinti užsitęsusias scenas.
Siužetinės linijos pateikimas žvalus – visgi nenuobodžiai papasakotas veiksmas, kartais net ir intriga atsiranda. Kaip nuotykis, filmas gavosi malonus akiai. Žinoma, visos padėkos turi būti skirtos režisieriui, nes kaip pasakos nauja vizija, gavosi pernelyg vaikiškas variantas, kas ir džiugina, nes tokios ir turi būti pasakos. Atsižvelgus į bendrą anksčiau pasirodžiusių tokio pat pobūdžio filmų niūrumą ir gal net realistiškumą, ši juosta visgi neša daugiau pozityvumo bent savo turiniu.
Techninės pusės ypatumai
Reikia pripažinti, kad nors filmas ir buvo kuriamas tokiomis technologijomis kaip ir žiemą pasirodęs pirmasis „Hobitas“, tačiau anas filmas iš vizualinės pusės atrodė žymiai geriau. Milžinai pernelyg nupiešti, nesijaučia jokio realistiškumo, lyg žiūrėtume kokį kokybišką animacinį filmuką, tačiau dekoracijos ir visų veikėjų kostiumai, sprogimai bei aplinka labai gražiai pateikti.
Operatoriaus darbas puikus – vienintelis techninės pusės puikiai padarytas darbas. Didžiajame ekrane pasirodančios kovos scenos ir finalinės batalijos su milžinais, kartais stingdo širdį, na o prie to pridedamas dar ir geras komponentas iš pasakų motyvais apipinto garso takelio. Gerai parinktos kompozicijos – nors kartais jų skambesys užgožia ir paties veiksmo svarbą, bet pasijaučiama lyg tikrame nuotykyje.
Trimatė erdvė visgi nelabai kokybiškai pateikiama. Nors filmą ir nukėlė metams dėl 3D patobulinimo, bet daugelyje scenų nesijaučia jokia pažanga. Vos kelios tikrojo efekto akimirkos, kurios taip greitai ir išnyksta. Gaila, nes tokia pasaka tūrėtų dar didesnį žavesį stebint ją, visų pirma, per pilnai pateiktą erdvę.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktoriai filme labiausiai nuvilia. Visgi pagrindinio personažo atlikėjas, skinantis kelią į Holivudo Olimpą jaunasis Nicholas Houltas, pernelyg dirbtinai save pateikia. Visiškai neišdirbtas, neįtikinamas, dirbtinas pasirodymas, kuris lydėdamas žiūrovą visą filmą sugeba net ir nervinti savo buvimu.
Princesės vaidmenį atlikusios Eleonora Tomplinsos irgi negalima pagirti. Visą juostos rodymo laiką ji prilygo savo kolegai, todėl jų ekraninė pora buvo pats blogiausias viso filmo momentas, nors, reikia pripažinti, ją gelbėjo jos nepriekaištingas grožis.
Sunkioji artilerija iš tokių vaidybos meistrų kaip Stanley‘is Tucci ar Ianas McShane‘as bent kiek praskaidrina matomą bendrą vaizdą, tačiau visos pagyros atitenka pačiam charizmatiškiausiam veikėjui, kurį suvaidino nuostabusis Ewanas McGregoras. Škotijos kilmės aktorius perteikė savo vaidinamą personažą nepriekaištingai, ir jo dėka mes galėjome pamatyti tikrų tikriausią pasakos veikėją, sukurtą pagal visus standartus. Malonus ausiai dar yra ir legendinio britų aktoriaus Billo Nighy‘o balsas, kurį jis paskolino milžinų generolui, tačiau apskritai, net ir tokių iškilių meistrų bendradarbiavimas nepadėjo pagerinti filmo padėties.
Verdiktas
„Džekas – milžinų nugalėtojas“ – tai šilta, nenusibostanti ir kartu moderni pasaka pagal legendinių anglų pasakų motyvus, tačiau neturinti savyje jokios išskirtinės dvasios ir pasakiškos atmosferos. Filmas su aibe specialiųjų efektų, su blogai pateiktu, į 3D konvertuotu vaizdu bei tiesiog skurdžia daugelio aktorių vaidyba yra tik dar vienas pramogai sukurtas produktas, galintis džiuginti tik akis, bet ne širdis.
