Sielonešė

„Parazitai, žmonija ir meilė“

Scenaristas ir režisierius Andrew Niccolas, dirbantis įvairiausiose kino žanruose bei sukūręs visiškai skirtingo pobūdžio juostas, kaip mokslinės fantastikos kultiniu dabar tapusį 1997 metų  filmą „Gataka“, biografinę dramą „Karo dievas“ su nepriekaištinga Nicholaso Cage‘o vaidyba bei žavingą fantastinį veiksmo trilerį „Įkalinti laike“, pristato savo pirmą paaugliams skirtos knygos ekranizaciją pagal „Saulėlydžio“ sagos autorės Stephenie Meyer romaną.

Režisierius kviečia patirti daug įvairiausių jausmų bei įvertinti jo paties parašyto scenarijaus interpretaciją literatūriniam kūriniui, kuris labai skirsis nuo pirmtako, o tuo labiau kino kūrėjo dėka bus bandoma sudominti žiūrovus knygos skaitymu apie visiškai naujos meilės viziją.

Apie ką mes čia…

Pasaulis yra ant išlikimo ribos. Ateiviai užgrobia vis daugiau sielų bei apsigyvena žmonių kūnuose, ištrindami visus prisiminimus bei tapatybes, ir tik mažai daliai neužkariautų pavyksta pasipriešinti invazijai. Jaunai merginai Melanei, kovojančiai kartu su išlikusiais šviesaus proto žmonėmis, į kūną įvedama siela, pavadinimu „klajoklė“, tačiau merginos stipri valia sugeba jai pasipriešinti, o įgavusi naujų jėgų Melanė stoja į kovą su visa parazitų sistema, užgrobusia žmoniją.

Kūrinio vidus

Stephenie Meyer literatūrinio kūrinio motyvais sukurtas filmas yra dar vienas žemas kinematografijos pavyzdys, ir čia, žinoma, kalbame apie jo vidų. Tik moteris, kuri desperatiškai nori pamaitinti šiuolaikinį skaitytoją nesuvokiamos hibridinės meilės interpretacija, sugeba sugalvoti tokią nesąmonę. O juokingiausia, jog net ir kalbant ne apie pačią literatūrą, visas filmas lygus vienam dideliam kopijavimo manevrui. Visa tai mes matėme 2007 metų nelabai pasisekusioje „Invazijoje“, bet žinoma, ten meilės nebuvo – ten buvo tik pikti ateiviai.

Siužetinės juostos linija labai užtęsiama, daugelis momentų, kurie kartais varo į neviltį, yra taip išspausti, jog tiesiog darosi nuobodu vos tik įpusėjus filmui. Juokingiausia, jog visas veiksmas bandomas pateikti kuo rimtesniu pavidalu, o tas labiausiai ir nervina. Istorija pasakojama irgi ne iš geriausios perspektyvos, praleidžiama daug momentų, bet užtat niekinį pagrindinės istorijos pamatą bent kiek sugeba praskaidrinti jaunų žmonių santykiai.

Filmas kupinas idealios meilės motyvo, na bet stebėtis irgi nereikia, gi kūrinio autorė yra pati Meyer. Filmas jau nuo pat pirmųjų minučių parodo, jog yra skirtas nusivylusioms ir laukiančioms princų ant baltų žirgų paauglėms, galvojančioms, jog kada nors ir jas pasitiks tokia pati lemtis, kaip kad pasitiko tokių knygų ar filmų pagrindiniams herojams.

Dialogai prasti, pokalbiai skurdūs, bet juokingiausia, jog kartais atrodo, lyg būtų žiūrima tam tikra „Saulėlydžio“ dalis, nes filmo dvasia vos ne panaši su pelninga saga. Neįmanoma meilė ir herojų kančios, o šiurpiausia, jog veikėjai yra ne žmonės. Greitai matyt teks sulaukti rozetės ir dulkių siurblio meilės interpretacijos ir jų neįmanomo ryšio, kurį pastos dar trečias – koks nors virdulys.

Veiksmo beveik nėra, kovos su parazitais irgi, finalas pateikiamas skurdžiai ir neskoningai, vos keli neblogi ir vaizdžiai gražūs momentai sugeba pagyvinti atmosferą ir paryškinti bendras juostos spalvas, bet to neužtenka, kad sugebėtų prikaustyti žiūrovą prie kėdės.

Galų galiausiai gaunamas labai antrarūšis projektas, ypač žinant, jog  jis sukurtas pagal paauglių rate skaitomą knygą. Susidaro įspūdis, jog šiais laikais jaunimas visiškai atsilikęs, jeigu pasirenka tokio pobūdžio „literatūrą“ atsisakydamas lavinti save klasikiniais kūriniais.

Techninės pusės ypatumai

Vienintelis šviesus juostos momentas – žavios spalvos. Melsvai geltonas fonas keri akis, bet tik tas aspektas yra labiausiai išdirbtas ir neša bent kiek pozityvios atmosferos peržiūros metu. Garso takelis silpnas, net labai moteriškai švelnus – nerasta jokio stipresnio skambesio. Vizualiniai efektai, kuriuos galima suskaičiuoti ant vienos rankų pirštų, neišdirbti, visų scenų metu jaučiamas dirbtinumas.

Gaila, kūrėjai galėjo padaryti bent akimis malonų vaizdą, tai ir filmo kokybė bent iš techninės pusės pagerėtų, o dabar lieka tik silpnos juostos vaizdas. Viena iš didesnių filmo problemų – montažas. Gana šaltai, o kartu taip nepreciziškai pateikiamas galutinis filmo vaizdas, jog nuo jo nukenčia ir siužetinės linijos pateikimas, nors visgi gal ir su geru montažu stebuklas neįvyktu. Kūrėjai bendrai visom prasmėmis pasidarbavo nekokybiškai.

Aktorių kolektyvinis darbas

Filmas sugeba pasigirti labai gerais aktoriais, bet net ir jie jaučiasi pernelyg užspausti savyje. Pagrindinės veikėjos atlikėja, talentingoji jaunos aktorių kartos atstovė Saoirse Ronan visaip bando save išreikšti, tačiau merginai sunku perteikti taip neišdirbtą personažą,  jog kartais net pagailsta jos. Kitas jaunas aktorius, suvaidinęs pagrindinės herojės širdies draugą – legendinio Jeremy Ironso sūnus Maxas pasirodo labai šaltai. Visgi į juos kartu žiūrėti sunkiau nei į tą patį Pattinsoną su Stewart. Juostoje netrūksta ir veteranų, tokių kaip Wiliamas Hurtas ar vokietė Diane Kruger, kurie savo buvimu sugeba bent kiek pradžiuginti akis. Pernelyg sintetinis visų pasirodymas – dar vienas didžiulis akmuo į kūrėjų daržą.

Verdiktas

„Sielonešė“ – tai skurdus, neįdomus, bedvasis kūrinys, kurį gelbėja bent šioks toks aktorių pasirodymas bei neblogai sudėliotos foninės spalvos ir aplinka, tačiau dėka neišraiškingai pasakotos istorijos, per daug užsitęsusios meilės interpretacijos tarp žmogaus ir ateivės, filmas tampa antrarūšiu veikalu, o kartu puikiu pavyzdžiu, iki ko šiais laikais nusirita knygų mylėtojai, jog skaitymui pasirenka tokio pobūdžio literatūrinius kurinius, negalinčius pasigirti jokiais dvasiniais išvedžiojimais, o vien tik banaliai papasakotomis meilės istorijomis tarp nebūtų personažų kaip vampyrai, vilkolakiai, ateiviai.