„Stipri valia“

Už 1998 metų filmą „Žiemos Atostogos“ pripažintas Kanų kino festivalio auksinės palmės šakelės laureatu bei nusipelnęs daugelio kitų prestižinių Europos kino apdovanojimų kino kūrėjas, režisierius ir savo paties filmų scenaristas, prancūzas Claude‘as Milleris pristato vieno puikiausių dvidešimto amžiaus pradžios literatūrinio kūrinio ekranizaciją. Penkiasdešimtmečio sukakties proga nuo pirmosios 1962 metais pasirodžiusios Francoise‘o Mauriaco knygos ekranizacijos su prancūzų kino legenda Emmanuelle Riva (kuris dabar yra laikomas vienu iš nuostabiausių klasikinio europos kino etalonų), žinomas kino kūrėjas kviečia atsidurti šiek tiek kitokioje aplinkoje ir pamatyti rašytojo viziją iš modernaus žmogaus perspektyvos, todėl knyga atgimsta visiškai kitose spalvose, nei tai buvo galima pamatyti septintojo dešimtmečio pradžioje pasirodžiusiame pirmtake.

Apie ką mes čia…

Santuokoje Teresė jaučiasi lyg kalėjime. Kiekviena diena, minutė, net sekundė jai yra kančios ir monotoniškumo akimirka, kuri tiesiog ją krausto iš proto. Nusivylusi vedybiniu gyvenimu, moteris prašo skyrybų, tačiau vyras jai neleidžia. Norėdama ištrūkti į laisvę, Teresė bando nunuodyti savo sutuoktinį, tačiau šis žingsnis veda į jos pačios susinaikinimą.

Kūrinio vidus

Kadangi režisierius pateikia labai individualią viziją, filmą galima žiūrėti iš trijų skirtingų perspektyvų. Visgi nesvarbu, ar žiūrint šia juostą bus galima lyginti ją su pačia knyga ar klasikiniu filmu, ar netgi vertinti kaip atskirą darbą – esmė išlieka ta pati. Draminiu atžvilgiu tai yra viena stipriausių kostiuminių europinių dramų per keletą metų, ypač kalbant apie prancūzų kiną.

Juosta, kaip nelabai taikli Mauriaco ekranizacija, yra pernelyg supaprastinta. Atkreipiama mažai detalių į vidinį kiekvieno personažo konfliktą, ypač jeigu žiūrėsime į tą perspektyvą, jog literatūrinis kūrinis turi didelį panašumą su literatūriniais šedevrais, tokiais kaip Levo Tolstojaus „Ana Karenina“ ar Gustavo Flauberto „Ponia Bovari“. Čia mes pasigendame viso knygos šarmo ir pačios atmosferos buvimo, kaip intrigos, iki paskutinio skaitomojo puslapio. Filmo dialogai sutrumpinti – netgi pats veiksmas rutuliuojasi pernelyg greitai, tačiau pagrindinis motyvas išlieka, kas negali nedžiuginti.

Atsižvelgiant, kad tai 1962 metų perdirbinys arba tiesiog naujo filmo versija, filmas beveik nenusileidžia klasikiniam kūriniui. Tai yra vienas iš tų atvejų, kai naujadaras prilygsta pirmtakui. Beveik identiškai pateikiama aplinka bei veikėjai, tačiau čia galime įžvelgti ir vieną didelį minusą. Ankstesnio filmo scenarijus buvo labiau pritaikytas prie pačios knygos, todėl kiekvienas iš veikėjų buvo pristatytas vaizdžiau. Šiame filme skurdžiai pasirinktas pasakojimas, bet tai tik vienas iš tų mažesnių blogių, todėl bendrai galima teigti, jog viską, ką mes matome ekrane, yra kokybiškai perteikiama iš tos pirmosios šio literatūrinio kūrinio ekranizacijos.

Atmetus visus ankstesnius štampus (ir kaip ekranizaciją, ir kaip tiesioginį filmo perdirbinį) gaunamas labai neblogas vaizdas. Režisieriaus vizija į moters kamuojamą vidinį pasaulį yra labai plati. Ypač meistriškai žaidžiama su psichologiniu kontekstu, pasirodžiusiu juostos eigoje. Užduodama nemažai retorinių klausimų, kurių atsakymas dažniausiai žinomas, bet siužetinės linijos pasakojimas, išlaikomas intrigos, turi savitą poveikį bendram filmo kontekstui. Vienas šio filmo pliusų – nenuobodžiai pateikiamas veiksmas. Meilės motyvas, o ypač tos nelaimingos, ir viduje užsidariusios žmogaus meilės sau pateikimas – stipriausia ir labiausiai išraiškinga, ką šiš filmas turi savo viduje. Tuo galima pasidžiaugti.

Pasižiūrėjus į visas pozicijas, galima drąsiai teigti, jog filmą žiūrovas gali suprasti iš visiškai skirtingų perspektyvų – juosta išlaiko puikų balansą tarp subtilios dramos, intriguojančio pasakojimo ir vaizdžios literatūrinio kūrinio vizijos naujame pamate.

Techninės pusės ypatumai

Filmo foninį vaizdą ir dar stipresnį pamatą padeda sukurti ir labai puikus garso takelis. Pianino skambesys (ramus ir kartu dramatiškas muzikinis fonas), ausis džiuginantys garsai, kurie yra pilni skausmo, peržiūros metu yra tam tikros bohemos reiškinys. Jaučiama tiesiog ekstazė ir pasitenkinimas. Kostiumai, aplinka, žavingai operatoriaus darbo dėka apšviestos vietovės – subtilumo ir elegancijos manevras.

Vienintelis momentas, kuris šiek tiek erzina, – tai nelabai preciziškas montažas. Kartais scenos pateikiamos pernelyg greitai, pereinant iš vienos problemos į kitą, o tai neleidžia ramiai susikaupti peržiūros metu stebint vienos problemos aiškinimą.

Aktorių kolektyvinis darbas

Visas juostos veiksmas koncentruojamas tiesiog į talentingosios ir subtilios Audrey Tautou vaidybos meistriškumą. Moteris visapusiškai perteikia savo vaidinamą personažą, tačiau čia jau reikia dėkoti scenaristui, nes tik jai vienai yra skiriama daugiausiai ekraninio laiko. Nuo to nors ir nukenčia kiti veikėjai, bet jau vien stebėti Audrey yra didelis malonumas.

Matome ir Gilleso Lellouche‘o pastangas. Ypač į akis krenta epizodiškai pasirodanti jaunos prancūzų aktorių kartos atstovė Anais Demounstier, kuri labai šiltai įkūnijo Anos personažą. Kiti aktoriai atsiduria nuošaly, nes prieš srovę neplauksi, o toji srovė – vardu Audrey.

Verdiktas

„Teresės nuodėmė“ – tai spalvinga bei kartu ir pilkų akimirkų turinti žinomo dvidešimto amžiaus pradžios literatūrinio kūrinio ekranizacija. Filmas, kupinas nuostabios foninės muzikos, puikios aplinkos, nepriekaištingos Audrey Tautou vaidybos bei su neblogai pateikiamu siužetu, kuris ir intriguoja, ir liūdina, bet visumoje, tai įsimintinas darbas apie vienos stiprios moters likimą.