Recenzija

Che Guevara. Pirmas filmas

Che: Part One

Che Guevara. Pirmas filmas
N-13Drama, Biografinis, Istorinis

Metai:
2008 m.

Trukmė:
134 min.

Šalis:
Prancūzija, Ispanija, JAV

Režisierius:

Steven Soderbergh

Vaidina:

Benicio Del ToroDemián BichirRodrigo SantoroSantiago CabreraCatalina Sandino Moreno

7.5

Recenzijos autorius:
7.7
Redakcijos vertinimas:
7.2
Lankytojų vertinimas:
0

Recenzijos autorius:

Viktė Džiaugytė

Paskelbta:

2017 09 29

Daugiau apie filmą: iMDBRotten tomatoes

Jei reikėtų įvardyti ryškiausias XX-ojo amžiaus asmenybes, argentinietis Ernestas „Che“ Guevara neabejotinai būtų vienas iš dažniausiai minimų. Fotografo Alberto Kordos 1960 m. padaryta nuotrauka, kurioje užfiksuotas šis revoliucionierius, laikoma populiariausia fotografija pasaulyje. O jos populiarumą galima aiškinti tuo, kad joje matome ne tik ir ne tiek Che Guevarą – taip atrodo ir taip žvelgia pati revoliucija. Charizma, neeilinis likimas ir ankstyva mirtis prisidėjo prie modernaus mito apie Che asmenybę gimimo. Todėl nieko keista, kad jis kartais patraukia ir septintojo meno kūrėjų dėmesį. Vis tik tų kartų būta ne tiek ir daug. Viena naujesnių tokių kino istorijų, pasakojanti apie Che Guevarą, buvo Walterio Salles‘o režisuota juosta „Motociklininko dienoraštis“ (isp. „Diarios de motocicleta“, 2004 m.), kuriame jauną, po Pietų Ameriką motociklu keliaujantį tuomet dar tik būsimąjį revoliucionierių įkūnijo meksikietis Gaelis García Bernalis. Tačiau šiuokart aptariame Steveno Soderbergho juostą (juostas) apie šį jau legenda tapusį guerrillą.

Trumpa priešistorė

Tiesa, šis filmas galėjo būti ne S. Soderbergho ir visai kitoks savo koncepcija. Iš pradžių ketinta juostą statyti pagal amerikiečių biografo Jono Lee Andersono 1997 m. publikuotą knygą „Che Guevara. Revoliucionieriaus gyvenimas“ (angl. „Che Guevara: A Revolutionary Life“) ir buvo planuota kurti daugiau mažiau tradicinius Holivudo formos kanonus atitinkantį filmą. Režisieriaus pareigos buvo patikėtos Terrencui Malickui – projektą prodiusavęs Benicio Del Toro sužinojo, kad T. Malickas 1966 m. Bolivijoje (taigi – tuo metu, kai ten buvo Che) dirbo žurnalistu. Tačiau vėliau užstrigus finansavimui. T. Malickas pasitraukė iš projekto – tada atsilaisvinusią režisieriaus kėdę B. Del Toro pasiūlė S. Soderberghui.

Savo ruožtu šviežiai prie projekto prisijungęs S. Soderberghas atsisakė pirminės idėjos filmą kurti pagal J. L. Andersono knygą – iš tiesų, kam remtis antriniu šaltiniu, jei po ranka yra pirminis? Tad scenarijaus pagrindu būsimam filmui tapo ne po trisdešimties metų sudėliota biografija, o paties Che Guevaros rašyti „Prisiminimai apie Kubos revoliucinį karą“ bei „Bolivijos dienoraštis“.

Iš viso daugiau kaip keturias valandas trunkantis filmas „Che“ kaip vientisas kūrinys pirmą kartą parodytas 2008 m. Kanų kino festivalio konkursinėje programoje. Čia buvo įvertintas pagrindinį vaidmenį atlikusio B. Del Toro pasirodymas. Vėliau juosta buvo padalyta į dvi dalis – „Argentinietį“ („The Argentine“) ir „Guerillą“.

Trumpai apie filmo siužetą

1955 m. neseniai medicinos studijas baigęs Ernestas Guevara Meksike susipažįsta su broliais Fideliu ir Rauliu Castro. Pasiklausęs ugningų charizmatiško teisininko Fidelio kalbų, Ernestas tampa Liepos 26-osios judėjimo nariu ir kartu su broliais Castro bei dar 80 vyrų išplaukia į Kubą, kur prasidės jo, kaip revoliucionieriaus, kelias.

Neįprastas filmas

„Che Guevara“ diptiką galima pavadinti neįprastu filmu, ir tas neįprastumas pasireiškia bent keletu aspektų. Vis pirma, ko gero, reikėtų pradėti nuo to, kad žiūrėdami biografinius filmus esame įpratę, kad tasai, kurio pavardė dominuoja filmo pavadinime, bus ryškiausiai matomas, plėtojamas, jam ir jo veiksmams, išgyvenimams bus skiriama daugiausiai dėmesio. S.Soderberghas nueina kiek kitokiu keliu ir toks sprendimas yra tikrai mažų mažiausiai netikėtas.

S. Soderbhergas nedaro iš Che didvyrio. Tiesą sakant, jei reikėtų apibūdinti, koks yra S. Soderbergho Che, kaip ir negalėtume atsakyti, nes iš filmo apie jį sužinome labai nedaug. Na, kilnus, socialiai jautrus, geras strategas, išmintingas revoliucijos vadas. Taip yra todėl, kad S. Soderberghas ne kuria Che Guevarą, o jį rodo.

Abi dalys nufilmuotos vadinamuoju cinéma vérité (liet. tikroviško kino) stiliumi. Tai nėra mokumentika, tačiau bežiūrint tokio stiliaus filmą susidaro stiprus įspūdis, kad filmo kūrėjams kažkokiu būdu pavyko sukonstruoti laiko mašiną, nusikelti kelis dešimtmečius į praeitį ir su kamera sukiotis tarp Che ir jo karių. Kažkas tokio, lyg televizijos dokumentiniai filmai apie istoriją – tik, žinoma, daug kokybiškiau nufilmuota.

Šį įspūdį dar labiau sustiprina ir kartais visiškai sutrikdo (tai vis tik čia vaidyba ar dokumentika?) juodai balti intarpai iš kiek vėlesnio Che gyvenimo periodo – jo viešnagė Niujorke, audringa kalba prieš Amerikos imperializmą, pasakyta 1964 m. Jungtinių Tautų asamblėjoje. Jei ne tam tikrais momentais į reikiamus asmenis nukreipiama kamera, atitinkami išryškinimai ar išblukinimai, kurie išduoda, kad vis tik čia fikcija, būtų galima visai lengvai apsigauti.

Che

Grįžtant prie pagrindinio personažo, belieka pasikartoti, kad nors jį matome didžiąją dalį filmo laiko, nelabai ką apie jį, kaip apie asmenybę, sužinome. Nebent tai, kad E. Guevara kentėjo nuo astmos. Tik šiuo atveju tai nėra nei priekaištas, nei filmo trūkumas – režisierius sąmoningai pasirinko tokį Che paveikslo kūrimą. Tą patvirtina ir stambių planų vengimas – Che yra vienas iš revoliucijos dalyvių, ir išskirti jį iš kitų būtų tas pats, kas tiesiog išplėšti jį iš bendro revoliucijos audinio, su kuriuo jis yra suaugęs visiems laikams.

Aktorių pasirodymas

Tad dėl šios priežasties ir Che įkūnijusio B. Del Toro pastangos iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti ne tokios jau įspūdingos. Tačiau darbo ir pastangų vis tik buvo įdėta daug – besiruošdamas šiam vaidmeniui B. Del Toro skaitė Che Guevaros mėgstamas knygas ir visą informaciją apie jį, keliavo susitikti su jį pažinojusiais žmonėmis – pradedant žmona ir vaikais, baigiant pačiu F. Castro. Vėlgi, kaip pati filmo koncepcija, taip ir B. Del Toro – jis ne vaidina, bet filmo esamuoju momentu tampa Che.

Vis tik pažiūrėjus archyvinę medžiagą matome, kad aktoriui iki originaliojo Guevaros charizmos ir užsidegimo vis tik gerokai pritrūko. Ko nepasakysi apie F. Castro suvaidinusį kitą meksikietį Demiáną Bichirą. Jei B. Del Toro Che dažnai atrodo pasyvus ir vangokas, tai D. Bichiro vaidinamas F. Castro tą atperka su kaupu – tiek nenutrūkstama gestikuliacija, tiek puikia oratoryste.

Apie kitus aktorius daugiau, ko gero, nelabai yra ką pasakyti – jie visi, kaip ir B. Del Toro, labiau ne vaidina, o tiesiog yra – visiškai natūraliai ir organiškai.

Techniniai dalykai

Be jau minėtos cinéma vérité filmavimo manieros, dar galima atkreipti dėmesį į filmo koloritą – jame daug sodrios žalios ir geltonos spalvų tonų. Kadrų kompozicija taipogi atrodo lyg netyčinė, o pati kamera slysta tolygiai, kartais filmuojama iš šiek tiek aukštesnės pozicijos. Garso takelis visiškai minimalistinis – jis skamba vos keliose filmo vietose, tačiau tyla čia neslegia – viskas atrodo visiškai natūraliai.

Būtent to natūralumo ir siekė S. Soderberghas, iki pat pabaigos gynęs savo pasirinkimą filmuoti ispanų kalba. Gal amerikiečiams ir nekliūva tai, kad ekrane rodoma Lenkija, Prancūzija ar Švedija, o visi tenykščiai gyventojai kažkodėl šneka angliškai – nes, na taip, kam vargintis ir skaityti titrus? Tačiau S. Soderberghui atrodė kitaip – kurdamas šį diptiką jis netgi išreiškė viltį, kad atėjo momentas, kai filmą apie kitą šalį ir kitą kultūrą yra normalu filmuoti tos šalies kalba, bei išreiškė viltį, kad šis „kultūrinis imperializmas baigėsi“.

Tad filmavimo stilius, kalba, aktorių vaidyba – viskas tarnauja bendram tikslui – visiškam betarpiškam natūralumui, siekiui žiūrovą panardinti į Che laikmetį ir aplinką. Be anksčiau išvardytų elementų dar reikėtų pridėti kruopštų kostiumų dailininkų ir scenografų darbą.

Reziumė

„Che Guevara. Pirmas filmas“ – lėtas pasakojimas, žiūrovus nukeliantis į Che laikmetį ir leidžiantis pasijusti nešališkais partizaninių kovų stebėtojais. Skirtingi išmoningai panaudoti cinéma vérité stiliai trina ribą tarp fikcijos ir realybės – simboliška, taip nyksta ir riba tarp personažo ir realios asmenybės. S. Soderberghas neanalizuoja, neaukština, neteisia ir neteisina Che Guevaros – tiesiog atpasakoja įvykius, matytus šio revoliucionieriaus akimis. Tad jei norisi kiek neįprasto biografinio filmo, į šią juostą verta atkreipti dėmesį.

7.7Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
6
Režisūra:
8
Kinematografija:
8
Garso takelis:
8
Techninė pusė*:
8
Aktoriai:
8
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D