Pirmoji „Che Guevaros“ diptiko dalis „Argentinietis“ (angl. „The Argentine“) baigėsi pergale Santa Klaros mūšyje ir Che žodžiais: „Mes laimėjome karą, tačiau revoliucija dar tik prasideda“. Tuo pačiu užmoju norėtųsi tęsti, kad antroji dalis – „Guerrilla“ prasideda ten, kur ir baigėsi pirmoji. Vis tik yra kiek kitaip. Kita vertus, revoliucionieriams pergalingas Santa Klaros užėmimas vyko 1958 m. pabaigoje, o garsioji kalba Jungtinių tautų asamblėjoje pasakyta 1964 m. Ketverių metų laikotarpis, per kurį Che veikė kaip politikas (iš pradžių Fidelis Catrso jį paskyrė atsakingu už La Cabaña kalėjimą, vėliau Che tapo nacionalinio banko prezidentu, dar vėliau – pramonės ministru) ir dėjo daug pastangų Kuboje įgyvendinti komunizmą. 1960 m. jis, kaip Kubos ambasadorius, keliavo po pasaulį ir susitiko su politiniais lyderiais bei svarbiais visuomenės veikėjais, kaip kad su tuomet dar tik būsimu Nobelio premijos laureatu prancūzų egzistencialistu Jeanu Pauliu Sartre‘u, kuris vėliau apie E. Guevarą atsiliepė kaip apie „pilniausią savo laikmečio žmogišką būtybę – kaip kovotoją, kaip žmogų, kaip teoretiką“. Iš šio Che gyvenimo periodo ir yra toji garsioji prieš amerikiečių imperializmą nukreipta kalba. Po to E. Guevara pasitraukė iš savo pareigų Kuboje ir išvyko skleisti revoliucijos idėjų į kitas šalis. Iš pradžių į Kongą, kur ketino apmokyti karius partizaninio karo gudrybių, tačiau laimingoji revoliucionieriaus žvaigždė buvo nuo jo jau nusisukusi. Tad Che vėl grįžo į Pietų Ameriką – iš pradžių trumpam į Kubą, o paskui 1966 m. – į Boliviją. Čia ir prasideda antrasis filmas.
Trumpai apie filmo siužetą
Che Guevara (akt. Benicio Del Toro) užsimaskavęs kaip senstelėjęs Amerikos valstybių organizacijos (OAS) atstovas atvyksta į Boliviją. Susitikęs su sukilėliais jis kurį laiką slepia savo tapatybę, prisistatinėja išgalvotu vardu. E. Guevara stengiasi užverbuoti naujų karių ir juos apmokyti, tačiau ne viskas klostosi taip lengvai, kaip Kuboje. Visų pirma, jaučiamas tiesioginis nusiteikimas prieš „užsienietį“ – nors Che pristatomas ne kaip vienos šalies, o kaip viso žemyno pilietis, vis tik boliviečiai niurna dėl to, kad jis yra ne tenykštis. Sukilėliams nuolat trūksta maisto ir kuo toliau, tuo labiau ši situacija aštrėja. Panaši situacija su medikamentais – ir Che gailisi jų neatsivežęs iš Kubos. Padėtis dar labiau pasunkėja, kai į visą šį reikalą įsitraukia JAV specialiosios tarnybos, jau nekalbant apie tai, kad prezidento René Barrientos (akt. Joaquim de Almeida) įsakymu revoliucijai užgniaužti metama Bolivijos kariuomenė.
Pesimistinės nuojautos
Tiek pirmoji, tiek antroji filmo „Che Guevara“ dalys sukurtos pagal paties E. Guevaros rašytus prisiminimus – „Prisiminimai apie Kubos revoliucinį karą“ ir „Bolivijos dienoraštis“. Che šiuos užrašus pildė nuolat – tai dažnai rodoma ir šiuose filmuose. Vis tik nuotaikos ir stilistikos prasme jaučiamas gana ryškus skirtumas.
Jei pirmoji dalis („Argentinietis“) savo potekste skambėjo optimistiškai, o joje dominavo šilti, gyvybingi tonai, tai antrasis filmas („Guerrilla“) yra jo priešingybė. S. Soderberghas ir toliau išlaiko pribloškiančiai tikrovišką cinéma vérité manierą, tačiau nuotaikos niuansai jau visai kiti. Nuo pat pradžių „Guerrilla“ dvelkia liūdnu, bevilčiu pesimizmu – be ugnelės ir be perspektyvos, tiesiog krypimas į dėsningai tragišką pabaigą.
Superrevoliucionieriaus mirtis
Šis filmas nori nenori primena, kad anksčiau ar vėliau taip baigiasi dauguma revoliucijų – būtinai atsiranda išdavikas, kuris, esamoje situacijoje elgiasi teisėtai, tačiau istorijos atžvilgiu – nebūtinai teisingai. Tačiau ta pati istorija atlygina savotišku ir paradoksaliu teisingumu – joje išlieka tik ryškiausių kovotojų pavardės, o juos pražudžiusių išdavikų paprastai niekas neatsimena. Ir tada taip ir norisi pagalvoti, o kas, jei… Kitaip tariant, gali nužudyti žmogų – pažeisti jo fizinio kūno gyvybines funkcijas, bet nenužudysi legendos. Tą patį, tik kitais žodžiais pasakė pats Che: „Žinau, kad atėjai manęs nužudyti. Šauk, baily! Tu nužudysi tik žmogų“. Ir šiuo atveju Che asmenybės likimas tik dar kartą tai patvirtina – nepaisant jo prieštaringumo, nepaisant to, kad jo siekiai ir priemonės buvo tokie patys kaip Vakaruose kritikuoto Fidelio Castro, ilgainiui tapusio ne daugiau ir ne mažiau, kaip vienu iš amžinųjų prie valstybės vadovo posto priaugusių patriarchų – ir kad pats Che, ko gero, jei tik būtų sulaukęs tokio amžiaus, būtų pavirtęs į panašų seną komunistą, neišlendantį iš žalios milinės; nepaisant netgi to, kad ne visos jo idėjos atitinka dabartinės demokratijos ir visapusiškos laisvės suvokimą, jis yra neabejotina kovos, revoliucijos ir pasipriešinimo ikona – kas ironiškiausia, nešančia pelną kapitalistams, sumaniai išnaudojantiems jo atvaizdą ant įvairiausių prekių, kurias įsigyjantys hipsteriai dažniausiai net nežino, dėl kokių idealų ir kokiais metodais jis kovojo – užtenka to, kad kietai atrodo.
Kita vertus, istoriniai, biografiniai filmai, lyginant su fikciniais, turi šiokį tokį trūkumą – mes iš anksto žinome, kuo viskas baigsis. Taip yra ir šiuo atveju – žinome, koks likimas galiausiai ištiko Che Guevarą, ir galbūt todėl viso filmo eiga atrodo krypstanti tenlink.
Aktorių pasirodymas
Kalbėti apie šio filmo aktorius, nekartojant to, kas pasakyta apie jų pasirodymą pirmoje dalyje, nelabai yra prasmės. Kita vertus, „Che Guevara“ buvo filmuojama vienu užmoju, kaip vientisas kūrinys, todėl ir nėra priežasčių kokiems nors ryškesniems aktorių vaidybos pokyčiams. Vėlgi, toliau tęsiant cinéma vérité manierą, aktoriai šiame filme atrodo esantys, o ne vaidinantys. Vienintelis antrosios dalis trūkumas, lyginant su pirmąja – joje praktiškai nebelieka charizmatiškojo Fidelio Castro (akt. Demián Bichir) – jis pasirodo labai trumpai ir tik filmo pradžioje.
Kalbant apie B. Del Toro pasirodymą, įdomu tai, kad vaidindamas šioje pasakojimo apie Che Guevarą dalyje, Oskaro laureatas numetė apie 16 kilogramų svorio, bei sutiko nusiskusti plaukus, užuot pasinaudojęs plikės imitacija.
Techniniai dalykai
Pereinant prie techninės pusės, be jau minėto cinéma vérité stiliaus, galima atkreipti dėmesį į spalvinę paletę. Jei pirmojoje dalyje vyravo žalia ir geltona, taip pabrėždama gyvybingumą ir šviesią revoliucijos ateitį, antrojoje geltoną pakeičia mėlyna – atmosfera iš šiltos iš karto pereina į šaltą, kiek niūroką, ir perteikia nelinksmą Che ir jo karių situaciją – apsupti daug didesnių profesionalios kariuomenės pajėgų, su minimaliomis maisto ir vaistų atsargomis ir praktiškai be vilties, kad ši revoliucija dar gali baigtis triumfu ir išsipildymu.
Kamera taip pat juda kiek kitaip. Tolygų slystantį judesį keičia kiek nervinga nestabili kamera, sekiojanti paskui partizanus, ar kiek užbėgdama jiems už akių. Puikiai nufilmuota Che paskutinė scena – taip, kaip tai padaryta prancūzo Juliano Schnabelio filme „Skafandras ir drugelis“ (pranc. „Le scaphandre et le papillon“, 2007 m.) – žiūrovai nepamato egzekucijos finalo, bet puikiai supranta, kad jis įvyko, nes ekrane matomas kadras priartėja prie žemės, sustingsta ir galiausiai išblunka – toks gal ir ne pats gražiausias pasaulyje vaizdas visam laikui užgęsta didžiojo revoliucionieriaus akyse.
Muzika šiame filme, kaip ir pirmojoje dalyje, yra minimali. Tačiau vėlgi, nuotaika skiriasi labai ryškiai.
Struktūriniu aspektu vėlgi matome šiokių tokių skirtumų. Jei „Argentinietį“ sudarė dviejų skirtingų laikotarpių bei visiškai kontrastuojančiais stiliais nufilmuotos siužetinės linijos (sendinta juodai balta iš 1964 m. Che vizito Niujorke bei spalvotai nufilmuota 1953 – 1958 m. Kubos revoliucija), tai antroji dalis „Guerrilla“ suskirstyta segmentais, skaičiuojant E. Guevaros Bolivijoje praleistas dienas nuo atvykimo į šią šalį.
Antroji dalis baigiasi atsikartojimu, kuris kompozicine prasme įrėmina visą pasakojimą, o tam pačiam pakartojamam vaizdui suteikia šiokių tokių simbolinių prasmių. E. Guevaros akys nukrypsta į kiek toliau laivo denyje stovinčius brolius Castro – kadangi žinome, jog jiedu nugyvens iki žilos senatvės (Fidelis Castro mirė 2016 m., sulaukęs 90-ies metų, jo jaunesniam broliui Rauliui, perėmusiam šalies vadovo pareigas, šiuo metu yra 86-eri), galbūt galime sakyti, kad Che tokiu būdu simboliškai žvelgė į revoliucijos išsipildymą, o jam pačiam teko lemtis tapti įrankiu tai revoliucijai pasiekti.
Reziumė
„Che Guevara. Antra dalis“ – tokia pačia cinéma vérité maniera tęsia pasakojimą apie šį revoliucionierių ir jo kampaniją Bolivijoje. Pirmą ir antrą dalis chronologiškai siužeto prasme skiria kelerių metų laikotarpis, o antroji juosta tam tikrais stilistiniais aspektais yra niūresnė ir desperatiškesnė už savo pirmtakę – ir tampa iš tiesų neblogu pavyzdžiu, kaip tam tikrais technologiniais sprendimais galima perteikti psichologinę personažų savijautą. Žinoma, šis filmas be pirmosios dalies nėra visiškai savarankiškas, tačiau kartu (nors ir stilistiškai skirtingi) sudaro gražų kompozicinį diptiką, kurį įdomu žiūrėti ne tiek dėl jo tematikos ar ryškios istorinės asmenybės, kiek dėl subtilaus žaidimo kino priemonėmis.