1944

1939 – 1945 Europą niokojęs II pasaulinis karas ypatingu likimu pažymėjo tris Baltijos šalis. Karo pabaiga tapo ne išlaisvinimu, o pusę amžiaus trukusia okupacija, paženklinta trėmimų ir žudymų. O ir per patį karą trys Baltijos valstybės atsidūrė dviejų didžiausių priešininkių karo takų sankirtoje – tokiu būdu joms visoms ir kiekvienai atskirai teko kovoti ne savo karą, kurio skirtingose barikadų pusėse neretai atsidurdavo broliai, moksladraugiai ar kraštiečiai. Būtent apie šį pragaištingą karą ir tragišką Estijos likimą jame pasakoja estų kino ir teatro režisieriaus, aktoriaus Elmo Nüganen‘o filmas „1944“. Kaip režisieriui, E. Nüganenui tai yra trečiasis filmas, o kaip aktorių jį galėjome išvysti bendrame estų ir gruzinų filme „Mandarinai“ („Mandariinid“, 2013), režisuotame Zazos Urshadze‘s.

1944 m., Estija. Už nacistinę Vokietiją kovojantis estas Karlas Tamikas (akt. Kaspar Velberg) rašo laišką, kuriame išlieja savo jausmus – Karlas jaučiasi kaltas, dėl to, kad kiti jo šeimos nariai buvo ištremti į Sibirą, o jis liko. Likimas taip susiklosto, kad šį Karlo laišką adresatei perduoda Juris Jogis (akt. Kristjan Üsküla) – estas, besikaunantis Raudonosios armijos gretose. Jam nepakanka drąsos pasakyti tiesą, tačiau Juris įgyja ryžto pasipriešinti akivaizdžiai neteisėtiems įsakymams – kad ir kokią kainą už tai tektų sumokėti.

Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, karinių filmų esmė dažniausiai yra ne karas, o jo fone atsiskleidžiantis (ne)žmoniškumas. „1944“ gana neblogai atskleidžia ne tik estų tautos tragediją, kai jauni Estijos vyrai prievarta buvo mobilizuoti ir priversti kautis Raudonosios armijos ar Trečiojo reicho kariuomenės daliniuose vienas prieš kitą. Įtraukti į karą, kurio nepradėjo, jie buvo priversti kariauti su saviškiais po svetimomis vėliavomis, nors nei vienos iš jų pergalė nebuvo geresnė už kitą ir Estijai nieko gero nežadėjo. Tuo pačiu filmas „1944“ parodo ne tik karo beprasmiškumą, bet ir patvirtina seną tiesą – žiaurumas neturi tautybės.

Filmas nesistengia teisti ar primesti šiuolaikinio vertinio tuometiniams įvykiams. Tai stipri dedikacija visiems, kovojusiems už Estijos nepriklausomybę. Ir vis tik, nors kai kurie epizodai tą neblogai parodo, norėjosi dar stipresnių akcentų, atskleidžiančių estų tautos tragizmą.

Ir nors filmo biudžetas nėra didelis, tai nėra tik sentimentalus pasivaikščiojimas miške ar nuolatinis lindėjimas apkasuose. Šis filmas pasižymi įspūdingomis mūšių scenomis. Ir, kas geriausia, čia net nebūtina pridėti „kaip estų filmui“, nes jos iš tiesų gerai ir realistiškai nufilmuotos, užtektinai ilgos ir įsimenančios. Lietuvos kino kūrėjams vėl eilinį kartą lieka graužti nagus, kadangi skųstis lėšų stygiumi nebeišeina – estai eilinį kartą parodo, kad pakankamai gerą kiną galima kurti disponuojant ir nedideliu biudžetu.

Filme pasirodantys aktoriai daugiausia pažįstami tik estų publikai – vaidina estų filmuose ir televizijos filmuose bei serialuose. Kai kuriems, net ir vieną pagrindinių – Karlo Tamiko – vaidmenį sukūrusiam Kasparui Velbergui „1944“ apskritai yra debiutas kine. Tačiau bendras aktorių darbas vertintinas neblogai.

Techninė pusė stebina kokybe. Įspūdingas kameros darbas – tiek filmuojant batalines scenas, tiek aprėpiant Estijos kraštovaizdžius. Geras montažas, leidžiantis sekti vyksmą skirtingose mūšio lauko taškuose. Garso montažas neblogas, nors sprogimai galėtų būti dar šiek tiek garsesni. Garso takeliui pasirinkta didinga klasikinė ir švelni lyriška muzika dažniausiai papildo scenas – gal išskyrus pradžioje rodytą mūšį, kur stojusią trumpą tylą pakeičia keistokai skambantys didingi tonai.

„1944“ – tai humaniškas ir gana kokybiškas estų karinis filmas, atskleidžiantis karo beprasmybę ir bandantis jos fone parodyti tragišką estų tautos likimą. Įspūdingomis batalinėmis scenomis žavintis filmas tampa prasminga dedikacija, skirta kovojusiems už Nepriklausomybę, tačiau neteisia ir nekaltina, pasirinkdamas objektyvią poziciją, kad kare laimėtojų nebūna.

Patiks, jei patiko: „Mandarinai“, „Čiabuviai“ („Indigènes“, 2006), „Katynė“ („Katyn“, 2007)