„Žuvytės gyvenimas“
Holivudas pastaraisiais metais susiduria su idėjų nebuvimu, kas nulemia, jog seni ir visų pamėgti filmai atkeliauja į kino ekranus visiškai naujame formate. Pradžioje nauja tendencija pasiteisino bei atnešė kūrėjams labai didelius pinigus, tačiau naujausi perdarymai rodė vis labiau mažėjančias pajamas. Po sėkmingų „Liūto karaliaus“, „Titaniko“, „Žvaigždžių karų“ pirmos dalies pasirodymų naujovė smuko žemyn ir vienas iš paskutiniųjų šios neišsilaikiusios kine mados yra unikalus ir visų mylimas 2003 metų animacinis šedevras „Žuviukas Nemo“. Oskarą gavusi už geriausią metų animaciją, studija „Pixar“ dar kartą kviečia visus į nuostabią kelionę trimatėje erdvėje po jūrų gelmes su senai pažystamais bičiuliais, kurie vėl džiugins akis bei kels nostalgiją primindami dešimties metų senumo laikus.
Apie ką mes čia..
Tropikų vandenynų gelmėse gyvena išskirtinė šeima – tėvas ir sūnus. Neklaužada ir nuotykių geidžiantis Nemo yra visą laiką saugomas savo tėvo, kuris nori apsaugoti mažylį nuo jūroje tykojančių pavojų. Vieną dieną nepaklausęs tėčio perspėjimo, jaunasis žuviukas Nemo patenka į žmonių rankas, kurie išgabena jį labai toli nuo namų. Visada saugojantis save ir sūnų tėvas Merilin nusižengia savo taisyklėms ir pasiryžta pavojingiausiai kelionę po vandenyną – surasti savo vienintelę atžalą, tačiau tokiam mažam padarėliui kelionė gali baigtis taip greitai kaip ir prasidėjo.
Kūrinio vidus
Žiūrint į naują Holivudinę tendenciją iš vienos pusės atrodo, jog studijos nori tik pasipelnyti iš žiūrovų sukeldami nostalgiją, tačiau visgi reikia pripažinti, jog dėka tokių perdarymų žmonės turi galimybę pamatyti savo mėgstamus darbus didžiuosiuose ekranuose. Deja, ne visi tais laikais buvo apsilankę kine, o kai kurie net nebuvo gimę. Žinoma, kalbėti apie šį filmuką ir jį analizuoti nėra didžiulės prasmės, nes visgi dauguma jį matė, tačiau pabandyti verta. Visų pirmą pati juosta savyje neša daugelį gerų emocijų, ypač draminis filmo pagrindas, o kartu ir daugelis linksmų ir nenuilstančių vieno ar kito veikėjo nuotykiai. Visgi, oskarinė ir šedevrus gaminanti studija „Pixar“ kiekvieną kartą sugeba pateikti labai gyvenimiškus veiksmus animaciniame kontekste. Čia mes matome atvejį, kai tėvas gali geriau rūpintis nei mama sava atžala. Gyvenime juk sutinkame tokius vyrus, kurie labiau sugeba globoti savo atžalas nei tos moterys, kurios tik jas pagimdo. Kartu prie to prisideda ir mintis, jog visada reikia atsiklausti tėvų patarimų. Jau taip yra, kad vaikams norisi patirti kažką naujo, tačiau dėka mylinčių tėvų jie yra apsaugoti nuo pasaulyje tykojančių pavojų. Dramatiška filmuko dalis persipina su linksmai pateikiama siužetine veiksmo eiga, todėl žiūrovas sugeba šypsodamasis nubraukti ašarą. Svenaristai puikiai sugeba perteikti jaudulio faktorių – visgi, visos peržiūros metu prijaučiama yra tėvui. Filmo metu, liūdnus momentus meistriškai papildo subtilus humoras, kurio šiame filmuke yra per akis. Situacijos bei herojų veiksmai kartais atrodo itin absurdiški, tačiau praėjus kuriam laikui suprantama, jog gyvenime tai nutinka labai dažnai. Prasmingi dialogai, prasmingi ir atsakymai į kamuojančius herojų klausimus. Visgi, kas labiausiai žavi, jog apsieinama be jokio vulgarumo. Tokie animaciniai filmai labiausiai tinka jaunam žiūrovui, nes jie kelia vien tik šilčiausias emocijas bei propaguoja gėrį, kas šiais laikais jau tampa retenybe.
Techninės pusės ypatumai
Jau 2003 metais „Pixar“ animacija lenkė visas kitas kompanijas savo kruopščiai pateiktais kadrais bei apgalvotomis detalėmis, tačiau tik dabar visas šis grožis yra pasiekiamas dar ryškesnėse spalvose. Visgi konvertacija į trimatę erdvę pasiteisina puikiai, o žiūrovas gauna dar didesnių įspūdžių po peržiūros. Garso takelis papildo filmo atmosferą savo žaismingomis ir nuotykiais kvepiančiomis kompozicijomis – suteikia ir liūdesio ir džiaugsmo.
Aktorių kolektyvinis darbas
Lietuviškai dubliuotas įgarsinimas ne kuo nenusileidžia originalui. Visi aktoriai perteikia savo personažus kuo puikiausiai, o kartu galima pasakyti, jog tai yra vienas geriausių kada nors sukurtų animacijai dubliuotų įgarsinimų. Didžiausia padėka Meriliną įgarsinusiam Vaidotui Žitkui. Dėka jo meistriško darbo personažas įgauna labai daug spalvų, emocijų, individualumo. Saulė Degutytė paskolinusi savo balsą Dorei taipogi smagiai įsiliejo į vandenynų gilumos gyventojos kailį – labai žaismingas ir įsimintinas personažas. Simonas Poška, atsakingas už titulinio žuviuko Nemo įgarsinimą, šiek tiek silpniau nei savo kolegos sugebėjo perteikti personažą, tačiau jo balsas visgi labai tiko jaunam ir nuotykių ištroškusiam veikėjui. Kiti įgarsinimo kolektyvo nariai savo trumpais bet išraiškingais pasirodymais papildo nuostabią juostos atmosferą, o tas ir yra svarbiausia, jog galima patikėti personažų stiprumu.
Verdiktas
„Žuviukas Nemo 3D“ – tai unikalus sugrįžimas į trimatę erdvę su vienų geriausių visų laikų animacinių projektų į praeitį nostalgijos kamuojamus laikus, kai viso pasaulio ekranuose karaliavo šis šedevras. Nuostabus, žavus, nepriekaištingas, šiltas, kupinas nuotykių animacinis filmukas – puiki pramoga ir mažam, ir dideliam.
