Zerovilis

Dėl aktorinių amerikiečio James‘o Franco gabumų abejonių beveik nekyla – jo „sąskaitoje“ – Oskaro nominacija už vaidmenį filme „127 valandos“ (angl. „127 Hours“, 2011 m.), du Auksiniai gaubliai (už pasirodymą juostoje „Siaubingas artistas“ (angl. „The Disaster Artist“, 2017 m.) ir biografiniame televizijos filme „Džeimsas Dynas“ (angl. „James Dean“, 2001 m.) įkūnytą šeštajame dešimtmetyje savo talentu staigiai išgarsėjusį, bet netikėtai žuvusį aktorių) ir dar dvi šio apdovanojimo nominacijos (už jau minėtą „127 valandos“ ir „Mari Huanos ekspresas“ (angl. „Pineapple Express“, 2008 m.), BAFTA nominacija (už „127 valandas“) ir dar visa gausybė nominacijų įvairiuose apdovanojimuose bei festivaliuose. Tačiau kai tas pats J. Franco sugalvoja sėsti į režisieriaus kėdę… atrodo, kad viskas klostosi švytuoklės ar amerikietiškų kalnelių principu. Kol vienas jo filmas („Kai aš gulėjau mirties patale“ / angl. „As I Lay Dying“, 2013 m.) įtraukiamas į Kanų festivalio paralelinę konkursinę „Ypatingo žvilgsnio“ (pranc. „Un certain regard“) programą, o kitas – „Siaubingas artistas“ – gali pasigirti Auksiniu gaubliu bei dar viena nominacija (geriausios komedijos ar miuziklo kategorijoje), Oskaro nominacija, San Sebastiano festivalyje laimėta Auksine kriaukle ir dar keliomis dešimtimis panašių įvertinimų, tai dauguma kitų jo filmų yra tokie prasti, kad apie juos greičiausiai nieko nesate girdėję. Įdomu tai, kad J. Franco dažnai imasi režisuoti žinomus literatūros kūrinius – pvz. Nobelio literatūros premijos laureatų darbus. Vis tik dažniausiai jo režisūrinė kūryba patvirtina aksiomą, kad geriausios knygos dar nebūtinai tampa geriausiais filmais. Tačiau J. Franco nenuleidžia rankų ir filmus kepa gana produktyviai. Dabar kino teatrus pasiekė „Zerovilis“ (angl. „Zeroville“), tačiau yra baigta ir dar viena juosta. Pernai J. Franco iškepė du filmus, 2017 m. – net keturis (!), ir tai – neskaitant smulkesnių, televizijai skirtų projektų bei juostų, kuriose tik filmavosi. Žodžiu, J. Franco kino industrijoje sukasi kaip bitė ir šįkart ekranizavo rašytojo Steve‘o Ericksono romaną. Tik klausimas – ar kiekybė tolygu kokybei čia labai prašosi užduodamas.

Trumpai apie filmo siužetą

Jaunas architektas Aikas Džeromas (akt. James Franco), prisistatantis Vikaru, pažiūrėjęs keletą klasikinio Holivudo filmų – tarp jų ir „Vieta po saule“ (angl. „A Place in the Sun“) su  Elizabeth Taylor ir Montgomery‘iu Cliffu – nusprendžia savo likimą susieti su Septintuoju menu: nusiskuta galvą, ant plikės pasidaro minėtų aktorių tatuiruotę, sėda autobusan ir keliauja į Sapnų fabriką. Čia jis įdarbinamas dekoracijų statytojo pagalbininku, tačiau kūrybiniai požiūriai ne visada sutampa, o ir pats Vikaras krypsta dar arčiau tikrosios kino esmės. Taip jis susipažįsta su filmų montuotoja Dote (akt. Jacki Weaver) ir, iš jos išmokęs karpymo technikos, pats imasi montuoti filmus. Taip jo horizonte atsiranda stebėtinai į pačią Elizabeth Taylor panaši aktorė Soledada (akt. Megan Fox), o filmų pasaulis netrunka susipinti su tikrove.

Dar vieną kartą Holivude

Quentino Tarantino „Vieną kartą Holivude“ (angl. „Once Upon A Time… In Hollywood“) šiemet Kanuose sukėlė tikrą furorą. Žinoma, šalia jo J. Franco „Zerovilis“ atrodo pakankamai kukliai, bet kaip sakoma – negalima palyginti, bet palyginkime.

Taigi, abiejų juostų veiksmas vyksta Holivude, tai yra filmai apie kino industriją, pasirinktas tas pats laikotarpis (1969-ieji, tik Q. Tarantino filmas maždaug ten ir pasilieka, o J. Franco kūrinyje veiksmas pajuda dešimt metų į priekį). Ir žinoma – gausios nuorodos į kitus filmus.

Galima sakyti – nemažai panašumų. Tačiau skirtumas yra esminis. Šiuokart palikime šone techninius, kokybinius, aktorių profesionalumo, etc. aspektus, bet tiesiog pabandykime atsakyti į klausimą, apie ką yra kiekvienas iš šių filmų. Taigi, Q. Tarantino į Holivudą žvelgia per stebuklinės pasakos prizmę – viskas gražu, viskas visada baigiasi laimingai, tačiau visi gerai žinome, kad viskas tuo pačiu yra netikra. Svajonė, baigianti užgesti kartu su Holivudo aukso amžiumi.

Savo ruožtu J. Franco kalba apie asmens – iš esmės eilinio vaikino – tokio kaip Vikaras – santykį su kinu. Ir tas santykis, gal ir negrabiai, bet bandomas atskleisti bent iš kelių perspektyvų: žiūrovo (t. y. kino vartotojo), kino, kaip materialaus produkto, gamintojo ir kino kūrėjo – visa tai rodoma per Vikaro patirtį.

Na, žiūrovo ir kino santykis čia paprasčiausias. Vis tik Vikaras išsiskiria savo naivumu ir „švarumu“. Jis lyg tabula rasa – tuščias lapas, tik dabar po truputį pradedantis pažintį su kino šedevrais. Sunkiai įtikėtinas, gal net šiek tiek fantastinis elementas, net jei veiksmas vyksta septintojo dešimtmečio pabaigoje.

Tačiau kiti du aspektai, net jei pats J. Franco ir neturėjo tokių intencijų, galėtų bent minimaliai pretenduoti į kino filosofiją. Iš pradžių Vikaras savo darbą Holivude pradeda kurdamas dekoracijas. T. y. tai, kas patenka į nufilmuotą kino juostą ir tampa neatskiriama jos dalimi. Tarsi vienas iš audinio siūlų – esantis, bet atskirai beveik nepastebimas ir neidentifikuojamas. Tačiau vėliau, tapęs montuotoju, Vikaro ir kino santykis tame procese tampa visai kitoks. Vikaras jau negamina filmo kaip materijos – jis įgyja galią keisti filmo formą ir esmę. Savotišką dievišką demiurgo galią, kuri ilgainiui jam šiek tiek apsuka galvą.

Holivudas pasiūlė per mažai

Jei iki čia paskaitę susidarėte įspūdį, kad J. Franco savo kino įžvalgomis prilygsta Slavojui Žižekui, o „Zerovilis“ nedaug kuo nusileidžia François Truffaut „Amerikietiškai nakčiai“ (pranc. „La Nuit américaine“, 1973 m.), tai teks nusivilti. Toli gražu.

Kol kas užsienio kritikai beveik vieningai maišo šį J. Franco kūrinį su žemėmis. Ir su daug kuo sunku nesutikti. Scenarijus skystas lyg Eglei Žilvino įduotas rėtis, netikėtai atsiveriančios siužeto ar logikos spragos kartais prilygsta Didžiajam kanjonui, personažai (išskyrus nebent montuotoją Dotę ir epizodiškai šmėkštelintį nevykėlį plėšiką) – plokšti, neišvystyti ir neįdomūs (arba Zazi atveju – dar ir erzinantys), o kai kurios scenos ištęstos, o jų reikalingumas – abejotinas.

Apskritai, žiūrint „Zerovilį“ slegia mažo biudžeto filmo rėmai. Ir nors kino istorijoje rasime ne vieną pavyzdį, įrodantį, kad ne piniguose laimė – t. y. mažas biudžetas nebūtinai yra esminis faktorius galutiniam rezultatui (ir kaip čia neprisiminti puikios Taika Waititi režisuotos komedijos „Ką mes veikiame šešėliuose“ (angl. „What We Do in the Shadows“) (biudžetas 1,6 mln. JAV dolerių) ar „pogrindinių“ iraniečio Jafaro Panahi embargo sąlygomis kuriamų filmų), vis tik „Zerovilio“ atveju turėti 6 mln. JAV dolerių buvo akivaizdžiai per maža suma. Visa tai kerta per filmo kokybę ir galbūt iš dalies paaiškina aukščiau įvardytus trūkumus. Kita vertus, naivu tikėtis namų sąlygomis sukurti bent jau pusėtiną filmą apie Holivudą.

Auksas pelenuose

Vis tik kad ir kaip silpnai išorinis karkasas laikytųsi ant tų varganų 6 milijonų, savotiškų žavesio trupinių šis filmas vis tik turi – geriausiai šį įspūdį, ko gero, išreiškė vienas užsienio kritikas, prisipažinęs negalįs rasti tinkamesnio įvertinimo, kaip kad „tai greičiausiai nėra labai geras filmas, bet man patiko“. Dėl antrosios jo teiginio dalies šimtu procentu negalėčiau sutikti, bet, kaip minėjau, „Zerovilis“ kartais sugeba ir visai neblogai sužibėti.

Pats filmas pristatomas kaip režisieriaus ir aktoriaus aistros projektas. Aistros kinui. Ar jam pavyko tą aistrą sėkmingai atskleisti ekrane – čia kitas klausimas, bet pastangos tai pasiekti ir meilė Septintajam menui čia tikrai jaučiama. Taip, pasakojimas sulipdytas negrabiai, tačiau jame ne tik pilna citatų ir nuorodų į kitus filmus, bet ir savotiškos kino magijos, kas bent šiek tiek ir ištempia „Zerovilį“. Fantazijos, kuri maišosi tikrove. Fikcijos, kuri tampa realybe.

Tad kinomanams „Zerovilis“ galėtų tapti savotišku „Vieną kartą Holivude“ užkurtos kino viktorinos tęsiniu. Ypač kino klasikos gerbėjams. Tiesiogiai ar ne čia minima tikrai nemažai filmų, pradedant Carlo Theodoro Dreyerio „Žanos d‘Ark aistra“ (pranc. „La passion de Jeanne d‘Arc“, 1928 m.), baigiant Alejandro Jodorowsky ‘io „Šventuoju kalnu“ (isp. „La montaña sagrada“, 1973 m.)

Dar vienas pliusas – juodasis humoras, bent šiek tiek maskuojantis aukščiau aptartas didesnes „Zerovilio“ problemas. Tačiau vien dėl to „Zerovilis“ netampa komedija – jau minėti kabliukai, užmesti kino filosofijos link, sumišę su nemaža doze keistumo, neleidžia šiam filmui visiškai išskysti.

Aktoriai ir personažai

Iš dalies jau užsiminiau, kad aktorių pasirodymas nedžiugina. Kita vertus, personažai nė kiek neatskleisti, tai gal ir tam turimam talentui nebuvo kaip pasireikšti. Pagrindinį vaidmenį atlieka pats režisierius, tačiau apie Vikarą per visą filmą beveik nieko nesužinome. Be to, dažnai persekioja įspūdis, kad J. Franco per daug stengiasi būti juokingai nejuokingas – t. y. juokingas tik pats sau. Toks nenuoširdumas labai gerai juntamas ir vėlgi filmui nieko gero neduoda.

Megan Fox gražiai atrodo ir labai primena legendinę Elizabetą Taylor, bet greičiausiai maždaug tuo jos funkcijos šiame filme ir apsiriboja. Dar yra filmo prodiuseris Rondelis (akt. Will Ferrell), su kuriuo kyla ne vienas komiškas Vikaro konfliktas. Rondelis – epizodiškas ir ne itin malonus, bet jo buvimas pakankamai logiškas ir pateisinamas.

Ko negalima pasakyti apie ištikimo J. Franco bendražygio Setho Rogeno personažą Vikingą ir Joey King suvaidintą Zazi, kuri į filmą tiesiog įkrenta – staigiai ir gana absurdiškai. Bet jei dėl Vikingo tik kyla klausimas, kam jis čia reikalingas, tai Zazi egzistencija dar ir erzina.

Kaip jau minėta, vieninteliai kiek įdomesni personažai – nevykėlis plėšikas (akt. Craig Robinson), kuris, pasirodo, dar yra ir kinomanas, bei Vikaro kino montuotojo karjeros „krikštamotė“ Dotė, kurią vaidina Jacki Weaver. Deja, abu jie labai epizodiški – nors potencialo šie personažai ir turėjo, jis liko neišnaudotas.

Techninė pusė

J. Franco naudojamas koloritas (kontrastigos žalia ir raudona) primena Gasparo Noë psichodeliką ar Jeano Pierre‘o Jeunet drąsius spalvinius eksperimentus. Bent kelis kartus naudojamas „išrėminimas“ – kai suvokiame, kad žiūrime ne filmą, o filmą filme. Kameros judesiai nei kaip nors ypatingai stebina, nei kliūna, dažnai sekiojama Vikarui iš paskos, taip parodant jam ant pakaušio ištatuiruotą E. Taylor ir  M. Cliffą – kitaip tariant, prieš akis beveik nuolat šmėžuoja bent viena sinefiliška nuoroda. Garso takelis – klampi, minkšta išplaukusi psichodelika, dažnai naudojama šiek tiek dirbtinokai įtampai kurti.

Reziumė

„Zerovilis“ palieka dviprasmišką įspūdį. Taip, šis filmas stokoja pagrindinių elementų – scenarijaus, režisūros, vaidybos, įdomių personažų – be kurių niekaip neįmanoma pretenduoti į „gero filmo“ epitetą. Vis tik savitas humoras ir meilė kino menui, pažyranti spalvinga sinefiliškų užuominų konfeti, gelbsti šį J. Franco kūrinį. Tad jei nekelsit per didelių reikalavimų ir esate nusiteikę dar kartą gliaudyti kino šaradas, šis filmas gali ir visai neblogai „susižiūrėti“, nors dėl savo trūkumų bei neįprastumo jam ir lemta greitai pasimiršti.