Prieš daugiau nei šešiasdešimt metų lėlininkas Jimas Hensonas kartu su žmona Jane sukūrė Mapetus, lėles, kurie yra puikiai atpažįstami visame pasaulyje ir tapę mylimais vaikų veikėjais. Varlė Kermitas, panelė Kiaulaitė ir kiti jų draugai linksmino žiūrovus legendinėje laidoje „Sezamo gatvė“ (angl. „Sesame Street“), o vėliau „Mapetų šou“ (angl. „The Muppet Show“). Beveik visi Hensonų poros vaikai vienaip ar kitaip įsitraukė į tėvų sukurtų lėlių pasaulį, o sūnus Brianas yra ne tik lėlininkas ir filmų kūrėjas, bet ir tėvų įkurtos įmonės „The Jim Henson Company“ valdybos pirmininkas. B. Hensonas nusprendė lėles, kurios filmuose dažniausiai patirdavo įvairius smagius nuotykius ir užsiimdavo edukacine veikla, panaudoti kitokiai istorijai. Istorijai, kurioje lėlės yra patvirkusios, priklausomos nuo alkoholio ir narkotikų bei pasirengusios žudyti dėl pinigų.
Filmas „Žaisliukai suaugusiems“ (angl. „The Happytime Murders“) mus nukelia į pasaulį, kuriame kartu gyvena lėlės ir žmonės. Filas Filipsas (akt. Billas Barretta) buvo pirmoji lėlė, tapusi policijos pareigūnu. Po nelaimingo atsitikimo jis buvo priverstas palikti tarnybą ir ėmė krimsti privataus seklio duoną. Jis imasi tirti byla, kurioje viena po kitos yra žudomos lėlės, vaidinusios praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje populiariame seriale „Linksmoji šutvė“. Kad išsiaiškintų, kas ėmėsi brutaliai žudyti buvusias serialo žvaigždes, Filas vėl turės suvienyti jėgas su savo buvusia partnere Edvards (akt. Melissa McCarthy).
„Žaisliukai suaugusiems“ nėra revoliucinis projektas, nes panašių bandymų mes matėme iki šiol. Roberto Zemeckio juostoje „Kas pakišo triušį Rodžerį“ (angl. „Who Framed Roger Rabbit“) animacinių filmukų veikėjai gyvena kartu su žmonėmis, o 2012 metais pasirodžiusioje Setho MacFarlane‘o komedijoje „Tedas“ (angl. „Ted“) ir po trijų metų sekusiame tęsinyje, pliušinis meškiukas šėlo išpažindmas hedonistinį gyvenimo būdą.
Filme „Žaisliukai suaugusiems“ lėlės taip pat nėra nuotaikingos vaikų linksmintojos kaip jų giminaičiai Mapetai. Šios lėlės gyvena nykiame ir žiauriame pasaulyje, kamuojamos depresijos, priklausomybių ir nuolatinio priminimo, jog yra tik antraeiliai visuomenės nariai. Kūrinyje plėtojamame pasaulyje žmonės niekina lėles ir laiko jas antraeilėmis būtybėmis. Iš vienos pusės, džiugu, kad pramogai skirta juodojo humoro komedija bando paliesti socialines problemas. Lėlių atstūmimą galima sieti su rasizmo, homofobijos ar kitokios neapykantos mažumoms apraiškomis mūsų visuomenėje. Tačiau skubu jūsų susidomėjimą ir džiaugsmą kiek nugesinti, nes „Žaisliukai suaugusiems“ gerai neišnaudoja šios linijos. Mes matome, jog lėlės yra užgauliojamos, jaučiasi engiamos žmonių, tačiau iki galo nėra aišku, kodėl žmonės taip elgiasi. Pačios lėlės, nors ir skriaudžiamos, toliau sėkmingai gyvena žmonių pasaulyje, elgiasi kaip žmonės ir gyvena pagal žmogišką gyvenimo būdą. Šios temos išvystymas galėjo suteikti daug daugiau šiam filmui, tačiau tai buvo tik vienas iš atmestinai į kūrinį sumestų ir iki galo gerai taip ir neįgyvendintų komponentų.
Filmo siužetas yra standartinė detektyvinė istorija. Standartinė yra puikiai tinkantis epitetas apibūdinti tai, ką matome ekrane. Siužetas nėra niekuo ypatingas ar labai įtraukiantis. Net ir netikėti siužetiniai vingiai nebuvo amą atimantys. Pati istorija nėra nei kažkuo bloga, nei gera. Ji yra daug kartų matyta ir klausimas, ar tikrai norite dar kartą išvysti dar vieną eilinę detektyvinę istoriją. Matyt, kad ne. Čia kalbama grynai apie patį siužetą. Jis, visgi, yra apdėliotas įvairiomis detalėmis. Jau minėtos lėlės įneša šviežio gūsio į nusibodusią detektyvinę istoriją. Tačiau ne tik jau aptartas lėlių niekinimo aspektas nėra gerai atskleidžiamas. Pats lėlių buvimas nėra iki išnaudojamas. Norima iš to kurti komiškumą, žiūrovą stebinti, kad lėlės rūko, vartoja narkotikus, mylisi ar keikiasi. Tačiau jei tai ir smagu pirmąją dalį filmo, vėliau nusibosta ir atrodo, jog patys kūrėjai nelabai žinojo, ką su tomis lėlėmis dar galima būtų padaryti.
Matosi, jog buvo norima peržengti ribas, sukurti nešvankią ir trikdančią komediją. Tačiau ribos buvo peržengtos nebent mažuoju kojos piršteliu. Absurdiškos scenos, kaip pornografinio filmo kūrimas ar Filipso kabinete trykštantis makrofleksas, buvo aukščiausi nešvankaus humoro taškai šioje juostoje. Daugiau tokių momentų pritrūko ir visas humoras buvo konstruojamas ant pokštų apie antrą galą. Tačiau eilinei tualetinio humoro komedijai lėlės visiškai nereikalingos. Tad, dar kartą galima pažymėti, jog socialinių problemų nagrinėjime, siužete ir humore, „Žaisliukų suaugusiems“ kūrėjai iki galo neįtikina, kodėl šiame filme lėlių vietos negalėtų užimti žmonės.
Pradžioje atrodo, kad „Žaisliukai suaugusiems“ šiek tiek bando parodijuoti film noir žanrą: vidutinio amžiaus detektyvas, mįslingos žmogžudystės, femme fatale. Kažkas panašaus į senąją klasiką su Humphrey‘iu Bogartu ar vėlesnius pavyzdžius kaip „Kinų kvartalas“ (angl. „Chinatown“), tik su daugiau nešvankių juokelių ir lėlėmis. Vėliau filmas keičia kryptį ir nusimeta nuarinius požymius bei bando įsipaišyti į buddy cop filmų žanrą (arčiausias vertimas, matyt, būtų bičiulių policininkų filmai?). Bet šiame lauke buvo tik mažytis pabraidymas, o to priežastimi galima laikyti tai, jog du pagrindiniai veikėjai, Filas Filipsas ir detektyvė Edvards, neturėjo geros chemijos ekrane ir nelipo. Kas lipo, tai trumpos scenos su Edvards ir Filipso sekretore Babls, kurią įkūnijo Maya Rudolph. Babls veikėjas ir pati M. Rudolph buvo vienas didesnių šviesulių. Deja, šis šviesulys ekrane pasirodydavo retai.
Sunku pasakyti, ar galima girti šio filmo kūrėjus už tą socialinį kontekstą, bandymą imituoti klasikinius žanrus. Jei tai būtų įgyvendinta iki galo, tai liaupsių jie tikrai sulauktų. O dabar… Nuorodų į populiariąją kultūrą taip pat buvo. Ar kalbėtume apie žymiąją sceną iš vieno filmo, kurioje žavi moteris vieną koją permeta ant kitos, o veiksmo metu pasimato tai, ką apibūdinti galėtų kanalo „Šokoladas sielai“ savininkė. Ar kalbėtume apie vieną pop karalių ir jo problemas su odos spalva ar nosimi. Vėlgi, tokių nuorodų norėjosi daugiau. Kūrėjai mus palepino tik keliomis ir taip tik dar labiau leido susidaryti nuomonę, jog daug kas buvo daroma skubotai, iki galo gerai visko neapsvarsčius ir neįdedant visų maksimalių pastangų.
Sakau, kad daug kas, o ne viskas, buvo daroma skubotai. Ne viskas dėl to, jog techninę juostos pusę, ypač susijusią su lėlėmis, reikia pagirti. Jeigu jau nusprendėte suteikti šiam filmui šansą ir išbuvote iki pabaigos, palaukite, kol prasidės titrai, nes tuomet pamatysite keletą užkulisinių kadrų, kaip buvo kuriamas šis filmas ir kaip dirba lėlininkai. Šis kūrinio komponentas įgyvendintas tikrai puikiai, tačiau nėra ko stebėtis, nes juostos režisierius B. Hensonas yra lėlininkų dinastijos atstovas, pats nemažai dirbęs su tais pačiais Mapetais. Kameros darbas ir montažas atrodo tvarkingai, tačiau nuobodžiai. Norėjosi to nuariško prieskonio bent jau pradžioje.
Visoje apžvalgoje vis paminiu, jog buvo galima padaryt geriau, labiau pasistengti, padaryti iki galo… Toks yra pojūtis po šio filmo. Potencialo tikrai buvo, užuomazgos matėsi, tačiau galutinis rezultatas atrodo šiek tiek blankus ir chaotiškas. Juokingų vietų „Žaisliukai suaugusiems“ turi, tačiau vėliau kūrybinių idėjų stoka bandoma paslėpti tuo pačiu juoku apie antrą galą. Tad patirtis po peržiūros yra saldžiai karti. Atskiromis filmo vietomis galima mėgautis, tačiau eigoje supranti, jog kūrėjai pasimetė ir nebežinojo ką nori savo kūriniu pasiekti. Todėl bandė kelis skirtingus būdus, kol, galiausiai, nė vieno dorai neišvystė ir nusispjovę liovėsi stengtis ir tarė: „ai, gerai ir taip bus“. Belieka jums įvertinti, ar šis makrofleksu aptaškytas nešvankus lėlių detektyvas jus įtikino ir patenkino.
