Istorijos apie turtingus žmones bus visada įdomios. Nesvarbu, ar tai interviu geltonojoje spaudoje, ar pasakojimai literatūroje. Visada bus auditorija, kuri norės per rakto skylutę pažiūrėti į turtingųjų ir galingųjų gyvenimą, nesvarbu, ar tai bus išgalvota, ar tiesa.
Įtempto siužeto trileriai taip pat turės savo auditoriją. Paslaptys, netikėti siužeto vingiai ir nežinomybė kelia adrenaliną, priverčia širdį greičiau plakti ir įtraukia į siužetą ir knygos skaitytoją, ir filmo žiūrovą.
Filmai pagal tikrus įvykius taip pat visada bus kuriami. Nes pradžioje pasirodanti eilutė „paremta tikrais įvykiais“ ar „sukurta pagal tikrą istoriją“ sukuria kažkokią ypatingą aurą aplink kūrinį. Gali būti, kad siužetas yra tiek sukurtas ir apdailintas, kad palikti tik istorijos dalyvių vardai ir kai kurie įvykiai, o didžioji dauguma nutikimų yra išgalvoti filmo kūrėjų. Tačiau ta viena eilutė suteikia postūmį kūrėjams. O žiūrovams tos eilutės filmo pradžioje pasirodymas taip pat suteikia kitokį pojūtį, nes ir nustembi labiau, kad kaip tai galėjo atsitikti realybėje, ir susitapatini su veikėjais labiau, nes gi čia tikri žmonės, taip galėjo juk bet kam nutikti.
Kino veteranas seras Ridley‘is Scottas pasitelkė visus šiuos komponentus, užtikrinančius auditoriją, ir sukūrė filmą apie neįtikėtiną istoriją.
Trumpai apie siužetą
1973 m. liepą Romoje pagrobiamas Džonas Polas Getis III (akt. Charlie‘is Plummeris). Pagrobėjai nepagrobė bet kokio žmogaus, jie turėjo konkretų taikinį. Nusikaltėlių tikslas gauti milžinišką išpirką už jaunąjį Getį iš jo senelio naftos magnato ir turtingiausio pasaulio žmogaus Dž. Polo Gečio (Christopheris Plummeris). Grobikai užsiprašė 17 mln. JAV dolerių. Nors turtuoliui, kurio turtas tuo metu vertintas 1,2 mlrd. JAV dolerių, tokia suma yra smulkmė, Dž. Polas Getis atsisakė mokėti išpirką. Savo sūnų iš nusikaltėlių gniaužtų stengiasi ištraukti jo motina, su turtuolio sūnumi išsiskyrusi Geilė (akt. Michelle Williams). Neturėdama pinigų ir nesulaukdama šykščiojo uošvio pagalbos, moteris turės rasti kitus būdus, kaip išgelbėti savo vaiką. Jai į pagalbą ateina turtuolio padėjėjas ir buvęs CŽV agentas Flečeris Čeisas (akt. Markas Wahlbergas).
Puiki istorija, klumpantis išpildymas
Visa ši istorija, kurios centre yra Gečių šeima, yra tobula medžiaga literatūrai ir kinui. Apie tokius nutikimus sakoma „kaip iš kino filmo“. Tad R. Scottas turėjo puikią žaliavą. Ir jam pavyko iš jos nulipdyti neblogą kūrinį.
„Visi pasaulio pinigai“ yra tikrai neblogas trileris, turintis įtraukiantį siužetą ir netikėtumo faktorių. Vis tik didžiausi nuopelnai čia tenka ne filmo kūrėjams, o ponui likimui, kuris sukūrė šią įvykių grandinę realiame gyvenime. Tačiau čia kino filmas, o ne ištęstas naujienų reportažas, tad R. Scottui su komanda teko padirbėti, kad tai būtų žiūrimas produktas. Ir jiems visai gerai pavyko, nors slystelėjimų galima rasti.
Žiūrovas iškart įmetamas į pagrindinį įvykį, tai yra jaunojo Gečio pagrobimą. Tad kūrėjai iškart paspaudžia greičio pedalą ir veža mus aukščiausia pavara. Tada jie, mano manymu, padaro klaidą, ir greitai sustabdo ir filmo siužetas pradeda rutuliotis palengva.
Tokiame sulėtėjime galima matyti akivaizdžių privalumų. Nuolatinis veiksmas ir greitas tempas filmą, galiausiai, būtų pavertęs jovalu ir žiūrovas būtų pavargęs ir, galbūt, pasimetęs greitai besikeičiančioje įvykių virtinėje. Taip pat buvo norima padėti pagrindą tam, kad žiūrovai suprastų visą istorijos specifiką, galimas Dž. Polo Gečio elgesio priežastis, pagrindinių veikėjų charakteristikas ir įvykių seką, kodėl šis pagrobimas tokia istorija, o ne kitokia.
Tokį R. Scotto pasirinkimą vertinti galima dvejopai. Pristatyta kontekstinė informacija leido įsivaizduoti istoriją ir veikėjus šiek tiek plačiau, bet tam buvo skirta truputį per daug laiko, dėl ko vėliau sekusios filmo atkarpos įsibegėjo šiek tiek lėčiau ir kai kuriems žiūrovams filmas atrodė per daug ištęstas. Tad pradėję nuo lenktyninio grečio, kūrėjai ilgą laiką pradėjo važiuoti per virtinę „gulinčių policininkų“ (arba banguotukas, kaip siūlo metų žodžio rinkimų organizatoriai), o tada vėl įsibėgėti iki autostrados greičių buvo sunkoka.
Nors tempo prasme galima priekaištauti, istorija buvo papasakota nuosekliai. Susipažindinę su kontekstine informacija, vėliau kūrėjai istoriją plukdė tvarkingai ir daugiau nesimėtė. Filmo metu kilę klausimai buvo atsakyti, tad struktūros prasme „Visi pasaulio pinigai“ turėjo viską, ko reikia. Turėjo efektingą įžangą, kuri sudomino. Tada kiek lėtoka, tačiau reikalinga dalis, kuri nupiešė mums didesnį visos istorijos paveiklą. Vėliau sekė nuosekliai ir įtaigiai papasakota pagrindinė pagrobimo ir gelbėjimo istorija ir pabaigoje sudėti visi taškai ant „i“.
Ir nors pagrindiniai klausimai buvo atsakyti, buvo palikta keletą smulkių siužetinių prarajų. Nors bendram rezultatui jos didelės įtakos neturės, vis tik, kai kurie pražiopsojimai kalba apie scenarijuje esančius loginius trūkumus. Tai smulkios detalės, tačiau peržiūrėjus filmą jos šiek tiek erzina. Per daug atskleisti nenoriu, nes tai sugadintų jums dalį siužeto, tačiau keletas akcentų, kurie buvo pažymėti filmo kūrėjų, taip ir nebuvo išaiškinti. Nors bendram paveikslui tai didelės įtakos neturi, smulkmenišką žiūrovą tai gali suerzinti.
Dėl aptartos priežasties į scenaristo Davido Scarpa‘os daržą mečiau didesnį akmenį. Mažesnis akmenukas teks ir R. Scottui. Nors šio filmo režisūra yra aukšto lygio, vienas konkretus aspektas mane erzina. Filme bandoma parodyti Limos sindromo (kai pagrobėjai pajaučia empatiją įkaitams, tad tai yra atvirkštinis Stokholmo sindromo variantas) užuomazgas. Tai turi svarbios įtakos siužetui, tačiau mes nepamatome to užuomazgų, tai atsiranda šiek tiek iš niekur. Dėl to truputį keista, jog R. Scottas ir kiti filmo kūrėjai taip norėjo mus supažindinti su platesniu kontekstu, tačiau svarbiausioje istorijoje paliko keletą esminių skylių.
Akims ir ausims
Vizualiai filmas atrodė tikrai gerai. Kūrėjams pavyko atspindėti XX a. aštuntoje dešimtmečio aplinką ir kostiumus. Autentiškumu pasižymėjo Romos gatvės, Niujorko dangoraižiai, Italijos provincijos miestukai. Gerą darbą atliko ir pagrindinis operatorius Dariuszas Wolskis, kurio akis perteikė aplinkos autentiškumą, ir įtemptą siužetą. Šiek tiek nereikalingas atrodė tik momentinis vaizdo rodymas nespalvotai. Ar tai buvo aliuzija į tai, kad matome praeitį, ar kažkoks Italijos kino grandų, kurių darbuose matome juodai-baltus Romos vaizdus, liko neaišku. Dėl savo trumpumo ši stilistinė įmantrybė nenešė jokios prasmės ir atrodė nereikalinga.
Pagyrų reikia skirti ir kompozitoriui Danieliui Pembertonui. Jo sukurtas muzikinis takelis pasižymi ne išskirtiniais ar įsimintinais kūriniais, o puikiu vyraujančios nuotaikos perteikimu. Skambantys garsai pasižymėjo išpuikimu, moraline tuštybe ir degradavusiu didingumu.
Veidai ir vardai
Ryškiausiai šiame filme žiba Christopherio Plummerio ir Michelle Williams žvaigždės. Abu duoda mums ypatingai stiprius pasirodymus, vertus ir apdovanojimų ar bent jau nominacijų.
Papildomo dėmesio ir reklamos filmas gavo dėl to, kad Dž. Polo Gečio vaidmenyje Keviną Spacey‘į pakeitė kino grandas Ch. Plummeris. Po to, kai paskui K. Specey‘į pradėjo vilktis seksualinio priekabiavimo skandalo šleifas, režisierius R. Scottas nusprendė pakeisti vieną pagrindinių aktorių ir perfilmuoti jo scenas, nors visas filmas praktiškai jau buvo baigtas. Vėliau sekusiuose interviu R. Scottas teigė, kad Ch. Plummeris ir buvo jo pirmas pasirinkimas, tačiau studija norėjo žinomesnio ir galimai komerciškai sėkmingesnio vardo. Nežinome, kaip būtų pasirodęs K. Spacey‘is šiame vaidmenyje, tačiau ši situacija mums davė du dalykus. Pirma, kad R. Scottas turi tvirtą moralinį stuburą. Antra, Ch. Plummeris mums padovanojo fantastišką pasirodymą.
Dėl Dž. Polo Gečio pavaizdavimo pagiriamųjų žodžių nusipelno ir scenaristai. Šį personažą buvo galima lengvai parodyti tik iš vienos pusės, kas jam būtų suteikę neginčijamo šios juostos antagonisto vardą. Tačiau nors filme Dž. Polas Getis ir yra pavaizduojamas kaip realus Skrudžo įsikūnijimas, veikėjas yra įvairiapusis ir nėra parodomas tik kaip piktas šykštuolis. Dž. Polas Getis turėjo savo motyvus ir juostos kūrėjai juos sugeba perteikti, taip atskleisdami kompleksišką veikėjo paveikslą.
Tačiau vien scenarijuje veikėjo išnagrinėti neužtenka, tam būtinas ir meistriškas aktoriaus darbas. O tai mums ir pademonstruoja „Oskaro“ ir galybės kitų apdovanojimų savininkas kanadietis Ch. Plummeris. Jis perteikė visas Dž. Polo Gečio asmenybėje slypinčias spalvas ir nepavertė jo parodijiniu personažu. Stiprus aktoriaus pasirodymas jau atnešė jam „Auksinio gaublio“ nominaciją, tad yra šansų, kad išvysime jo pavardę ir tarp kandidatų laimėti auksinio karžygio, stovinčio ant kino juostos, statulėlę.
Puikų darbą atliko ir pagrobto jaunuolio motiną suvaidinusi Michelle Williams. Jos veikėjos perteikime taip pat buvo galima nueiti lengvesniu keliu ir Geilę parodyti tik kaip dėl sūnaus dingimo sielvartaujančią motiną. Tačiau M. Williams savo veikėją pavertė taip pat įvairiapuse asmenybe, kuri ne tik turi rūpintis dėl savo sūnaus, bet ir susidurti su žiniasklaidos sukurtu absurdu ar spręsti santykius su savo ekscentriškuoju uošviu. Nors M. Williams nominantų sąrašuose ir nematome, tačiau tai yra vienas ryškesnių vaidmenų jos karjeroje.
Kokybiškai savo darbą atliko ir kiti aktoriai. Markas Wahlbergas pasirodė neblogai, tačiau jo veikėjas tikrai turėjo daug daugiau potencialo. Prancūzų aktorius Romainas Duris sukūrė įsimintiną pagrobėjo Činkuanto vaidmenį, kuris nors kartais ir buvo šiek tiek komiškas, į visiškos komedijos lauką taip ir nežengė. Pagrobtąjį Dž. Polą Getį III įkūnijęs Charlie‘is Plummeris buvo šiek tiek vienpusiškas ir per daug susikaustęs. Tačiau jo pasirodymas tikrai nebuvo toks blogas, kad jaustųsi didelis kontrastas su pagrindėmis filmo žvaigždėmis.
… ir pabaigai
„Visi pasaulio pinigai“ yra kokybiškas trileris, kurio pagrindiniais varikliukais tampa neįtikėtina istorija ir puikus aktorių pasirodymas. Bandymas parodyti didelį kontekstinį paveikslą privertė nukentėti pasakojimo tempą, kuris kartais būdavo per daug lėtas. Nors filmas ir niekuo per daug nenustebina, tokio kūrinio ir tikėtumeisi iš ekrano grando R. Scotto, tai yra gerai papasakota istorija. O tuo sunkiai gali pasigirti kai kurie filmai, rodomi mūsų kino ekranuose.
