2006-aisiais metais pasirodė pirmasis animacinis filmas apie kalbančias mašinėles – „Ratai“ (angl. „Cars“). Ši istorija tapo tikru animaciniu fenomenu, kurio populiarumas neblėsta iki šių dienų, o visa raudonojo Makvyno atributika kino kompanijoms „Pixar“ ir „Disney“ atnešė net 5 milijardus JAV dolerių. Todėl nenuostabu, kad tokiuose ryškiuose šlovės spinduliuose pasišildyti nusprendė ir režisierius Yusry Abd Halim. Iš Kvala Lumpūro kilęs kino kūrėjas nesikuklindamas dovanoja akį rėžiančią ir nykią kopiją – „Vilis ir pašėlę ratai“.

Siužetas

Po nelaimingo atsitikimo lenktynių metu automobiliukas Vilis O‘Vilis lieka nepataisomai sudaužytas ir jo lenktynininko karjera subyra į šipulius. Praėjus metams po skaudaus įvykio, Vilis dirba miesto taksistu ir dienas leidžia su geriausiu draugu motoroleriu Patpatu. Vieną, rodos, eilinę dieną, Vilis sutinka tikrą gražuolę Belą ir ją pamilsta. O tada įvykių karuselė pradeda suktis pašėlusiu greičiu įstumdama herojus į netikėčiausias situacijas.

Kopijuojam arba plagiato pasiutpolkė

Peržvelgus režisieriaus Yusry Abd Halim kūrinių sąrašą, akivaizdu, kad svetimos idėjos pritaikymas savo neaiškaus siužeto kakofonijai – ne naujiena. Pasikapščius giliau galima rasti keistą driežažmogį – „Cicakmeną“ (angl. „Cicakmen“) aka Žmogų vorą, iškreiptą vikingų istoriją apie griaustinio dievą Torą ir malaizietišką „Lemtingo posūkio“ (angl. „Wrong Turn“) versiją. O animacinis filmas „Vilis ir pašėlę ratai“, kaip ir minėjau – ne išimtis. Jau nuo pirmųjų juostos akimirkų buvo aišku, kokia kankynė manęs laukia. Todėl nieko gero šiame filmuke ieškoti neverta, nes kūrėjas pasiryžo 90 minučių mažuosius kino žiūrovus maitinti animacinėmis pamazgomis. Begėdiškai nukopijuoti personažai, tam tikros scenos, net pats siužetas, su keletu prastų pakeitimų, ryškiai bylojo, kad buvo „pasiskolintas“. Tik esminis skirtumas tas, kad atvirkščiai nei „Disney“ kino studijos filmuose, čia nesutikau nei kokybės, nei įtraukiančios istorijos, nei nuoseklumo, nei smagaus humoro, trumpiau tariant – čia nėra nieko, ką būtų verta pamatyti. Mielai čia ir baigčiau, nes net prisiminus tą mašinėlių akių mirksėjimo garsą – KVIKT KVIKT VUKT VUKT – prasideda nervinis tikas.

Techninė pusė arba, o dangau, pasaugokite vaikų akis

Tai visiškai kritinė filmo pusė – animacija labai prasta. SIAUBINGAI PRASTA. Neišdirbti iki galo personažai, lydimi niekam tikusių juokelių ir perspausto, nelogiško cypavimo ne kartą privertė suglausti ausis dėl svetimos gėdos jausmo. Filmo vizualinė pusė būtų buvusi visai „padori“ prieš kokius 15 metų, o dabar tai tik blausus kokybiškos animacijos šešėlis. Visą šį ekraninį jovalą gal ir būtų galima nurašyti kukliam filmo biudžetui, tačiau panašaus dydžio pirmosios „Žaislų istorijos“ (angl. „Toy Story“) dalies biudžetas nesutrukdė net trims Oskaro nominacijoms. Ką aš tuo noriu pasakyti, ogi – negabiam ir savo judesių nekoordinuojančiam šokėjui – bet kokios grindys bus prastos. Tai tiek.

Pabaigai, o tiksliau – aš jos nesulaukiau…

Jau vien iš anonso galima spręsti, kad filmas nė sudilusio skatiko nevertas, tačiau viskas būtų kitaip, jei juosta turėtų nuoseklų siužetą, įdomius personažus bei kryptingai vystomą istoriją pagardintą geru humoru. Bet palaukite, juk tokių animacinių filmukų apstu – ir tikrai gerų ir tikrai įdomių, na, o šitą žmogiškųjų mašinėlių nesusipratimą primygtinai siūlau aplenkti iš toli. Ar verta vestis mažuosius šeimos narius į šitą klišinę, be sarmatos nukopijuotą istoriją apie nepavykusius personažus? NE, neverta, nekankinkite nei savęs, nei vaikų.

3.3
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
3.0
Režisūra
3.0
Kinematografija
3.0
Garso takelis
3.5
Techninė pusė
3.5
Aktoriai
3.5
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles