Nostalgiją ir žinomumą išnaudojantys garsių filmų tęsiniai pastaruoju metu tapo tokiu tradiciniu reiškiniu, kad dabar jau niekas nekreipia dėmesio, jog kinuose kai kuriais savaitgaliais nėra jokios originalios premjeros. Net ir „Traukinių žymėjimo“ tęsinys įkrenta į šią kategoriją – savarankiškai nuostabiai veikiantis filmas vienas išbuvo 20 metų ir rimtos, degančios priežasties jo sugrįžimui nebuvo, nors jo grįžimą daug kas pasitiko kaip savaime suprantamą dalyką ir suprato, kad kūrybinei grupei atėjo laikas pasinaudoti savo žinomumu ir reputacija.
Tik ši kūrybinė grupė yra išskirtinė. Oskarais apipiltas režisierius Danny‘is Boyle‘as ir sugrįžtantis pagrindinis aktorių ketvertas yra visiškai aiškūs ir nepakeičiami pirmosios dalies koziriai, anuomet veikę su tokia energija, kad nelaukti jų sugrįžimo buvo neįmanoma, o dabar paaiškėjo, kad laukti buvo ir visiškai verta.
„Traukinių žymėjimas 2“, sukurtas pagal dar vieną Irvine‘o Welsho knygą „Porno“ ir parašytas pirmosios dalies scenaristo Johno Hodge‘o, tobulai supranta, kad tai yra tęsinys, kurio pagrindinė auditorija bus originalą matę žiūrovai, ir to paslėpti filmas net neketina. Veiksmas, vykstantis praėjus 20 metų nuo pirmosios dalies, čia prasideda iškart ir jeigu jūs nežinote veikėjų priešistorės (kurią filmas šįkart papasakoja tik iš dalies), čia jau jūsų problemos.
Protingiausia filmo vieta galima įvardinti smulkmenišką kūrėjų supratimą, ką jie kuria. Jau minėtoji nostalgija, dažniausiai priverčianti atgaivinti niekam nereikalingų filmų tęsinius, šioje situacijoje tampa pagrindine filmo mintimi. Į Edinburgą po dviejų dešimtmečių sugrįžtantis Markas (akt. Ewan McGregor) čia natūraliai pradeda atsiminti savo jaunystę, susitinka su buvusiais draugais, aiškinasi tarpusavio santykius ir tiesiog daro viską per nostalgijos ir dviejų dešimtmečių senumo nuoskaudų ir atsiminimų prizmę. Didžiausi veikėjų konfliktai čia kyla dėl, lyginant su dabartimi, niekinių dalykų, kurie per daugybę laiko įgavo simbolinę prasmę, verčiančią veikėjus kovoti su geriausiais savo draugais.
Šia prasme vienas sumaniausių „Traukinių žymėjimo 2“ elementų yra Veronika (akt. Anjela Nedyalkova) – jauna imigrantė ir Saimono (akt. Jonny Lee Miller) draugė, kuri kaip veikėja nėra ypač įdomi, tačiau jos iššaukiami konfliktai ir kontrastai filmui suteikia itin daug. Be to, kad ji yra iš dalies tarp dviejų draugų stojanti moteris, ji yra ir žmogus, nežinantis bendros pagrindinio ketverto istorijos ir emocinio prisirišimo prie tų istorijų ji neturi. Filmas verčiasi per galvą įvairiapusiškai rodydamas, kaip ir dėl ko žmonės ilgisi savo praeities (vienas veikėjas nostalgiją pavadina turizmu po savo jaunystę), tačiau sėkmingiausiai tai išryškina Veronikos negebėjimas atskirti racionaliosios ir emocinės pusių, kai tuo tarpu savo istorijas ir praeitį atsimenantys veikėjai tarsi atgyja iš naujo.
Filmas taip pat sočiai naudoja ir flashbackų – scenų, pasiskolintų tiesiogiai iš pirmojo filmo arba sukurtų naudojant panašius jaunus aktorius, arba tiesiog scenų, kurios bent iš dalies primena originalą. D. Boyle‘as yra nuostabiai įvaldęs šią techniką, kuomet tokios scenos tampa ne vien pataikavimu žiūrovams, tačiau nemažai prideda patiems veikėjams – priverčia juos atsiminti savo praeitį, lyginti ją su dabartimi ir galvoti, ką tai reiškia. Reikšmė žodžiais yra pasakoma retai, bet aktoriai čia yra pakankamai stiprūs, o režisūra pernelyg aiški, kad reikšmė išliktų ypač paslaptinga.
Ir kalbant apie aktorius ir režisūrą reikia paminėti, kad jie filmui suteikia išskirtinės galios, o bet kokiame kitame kontekste tokia istorija viena pati tiesiog neveiktų. Aktoriai čia išleidžia visą energiją, kuri tarytum kaupėsi tuos du dešimtmečius, ir filmas pasistengia parodyti skirtumus tarp jaunųjų ir dabartinių aktorių.
E. McGregoras vis dar išlieka vienu labiausiai neįvertintų aktorių kine, šiame filme turintis tiek daug energijos ir entuziazmo, kad dažnai pamiršti, koks blogas ir kitų gyvenimus griaunantis yra jo veikėjas (vienoje vietoje pasirodantis E. McGregoro monologas yra be konkurencijos stipriausia filmo vieta, kai jauti kino salėje įsitempiančius žmones, o pasirodo, kad jie tik žiūri į kalbantį žmogų, kas tokiame filme yra didžiulis pasiekimas). J.L. Milleris ir jo duetas su E. McGregoru dar kartą yra visiškas energijos užtaisas, o jis pats yra (gerąja prasme) pats neaiškiausias filmo veikėjas, labiau nei bet kuris kitas nerandantis savo vietos ir stipriai priklausantis nuo kitų žmonių. Komedijai neretai naudojami Ewenas Bremneris, įkūnijantis (kaip kad išvertė lietuviai) Bulvę, ir Franko vaidinantis Robertas Carlyle‘as filmo metu suauga labiausiai, o kabinimasis į praeities nuoskaudas ir istorijas jiems reiškia daugiausiai, todėl ir aktorine prasme naiviais idiotais pasirodymą primenantys aktoriai galiausiai palieka didžiulį įspūdį.
D. Boyle‘as čia yra tarytum penktas gaujos narys, pirmojoje dalyje patogiai susikūręs atmosferą, kurios dėka jokie stilistiniai motyvai neatrodytų pernelyg išsiskiriantys ar pasirodantys ne vietoje. Narkotikų scenos vis dar yra svajingos arba klaikiai šlykščios, besilinksminantys ir į kažką įsitraukę veikėjai suteikia neregėto džiaugsmo, o montažai tiesiog trykšta energija. Niekad nėra pamirštama, kad šita istorija laikosi ant veikėjų, ir tie veikėjai kartu su žiūrovais būna grubiai ir teisingai grąžinami į realų gyvenimą, kuris filme retai yra gražus ar optimistinis, o visos tos nuotaikos iš veikėjų per ekraną persiduoda auditorijai.
Filme dar galima girti daug ką, nuo smulkmeniškai pateiktų narkotikų vartojimo pasekmių (filmas geriau nei bet kas kitas parodo, ką reiškia priklausomybė ir kad priklausomas žmogus išlieka visą gyvenimą, nepriklausomai nuo to, ar jis vartoja, ar ne) iki gebėjimo šokinėti žanruose, kadangi čia yra veiksmo, romantikos, dramos, trilerio, komedijos (humoro vardan prieš filmą verta pasidomėti katalikų ir protestantų kovomis Škotijoje) ir daugybė tarpinių variantų, kurie niekad nėra ne vietoje. Atrodo, kad kuo daugiau analizuoji filmą, tuo daugiau randi pozityvių jo elementų.
Visgi „Traukinių žymėjimas 2“ galiausiai yra nostalgijos dėka sukurtas filmas apie nostalgiją ir visas jos atmainas, jos reikšmę žmonių gyvenime ir emocinį prisirišimą prie praeities, neleidžiantį būti dabartyje. Dėl to tinkamesnio derinio tarp žymiausių pirmojo filmų hitų sugrąžinimo ir naujos istorijos būtų sunku atrasti. 1996 metų filmui tęsinio visiškai nereikėjo, tačiau jeigu jį reikėjo sukurti, kažko geresnio nebūtų sugalvojęs niekas.