Kinas gausus istorijomis apie visokio plauko „blogiukus“. Vieni, nors ir būdami blogi, vistiek tampa herojais ir yra atsimenami ir po daugelio metų. Justin‘o Kurzel‘o juosta „Tikra Keli gaujos istorija“ pasakoja apie šiai kategorijai tinkamą veikėją, Nedą Keli, devynioliktąjame amžiuje siautusį Australijos lygumose. Nes juk apie blogiukus Australijoje ne tiek daug ir žinome.
Kaip sufleruoja pavadinimas, tai filmas apie pagrindinį istorijos kaltininką Nedą (aktorius George MacKay) ir jam tokiu „didvyriu“ padėjusią tapti jo šeimą. Atokiau nuo civilizacijos gyvenęs jaunuolis savo žiaurumu, apiplėšimais ir žmonių bauginimu spėjo išgarsėti visoje šalyje, nepaisant skiriančių kilometrų. Šiems „žygdarbiams“ pasiekti užteko vos 25-erių metų – tokio amžiaus nusikaltėliui buvo įvykdyta mirties bausmė. Filmas remiasi Peter‘io Carey‘so tokiu pat pavadinimu išleistu romanu, kuris buvo apdovanotas presitižine „Booker“ premija. Tad nenuostabu, kad atsirado norinčiųjų tokias istorijas ir ekranizuoti.
Filmas prasideda tokia eilute: „Niekas, ką ketinate pamatyti, nėra tiesa“, šiai išnykus lieka tik žodis „tiesa“, kuris ir tampa filmo pavadinimu (anglų kalboje pirmoji sakinio dalis: „Nothing you’re about to see is true”, likus paskutiniam žodžiui tampa pavadinimu „true history of the Kelly Gang“). Ir tai tampa pagrindiniu filmo paaiškinamuoju koziriu, kaip rimtai į filme rodomus faktus reikėtų žiūrėti. Skaičiusieji knygą, ar domėjęsi tikruoju Nedu teigia, kad filmas nelabai atitinka tikrovę. Galėčiau teigti, kad filmas yra romantizuoto herojaus portretas, daugiau kvestionuojantis, kiek Nedas buvo nusikaltėlis iš prigimties, o kiek jį padarė šeima ir kita artimiausia laukinė aplinka. Todėl lyginant filmą ir apie herojų randamus tikrus faktus, atsiveria šiokia tokia praraja – šaltakraujį žudiką vargu ar vis dėlto galima rasti filme.
Istoriją sudaro trys skyriai: „Berniukas“, „Vyras“ ir „Monitorius“. Pradedama užkadriniu Nedo balsu, garsiai rašančiu laišką savo vaiku, kokia gi buvo jo gyvenimo istorija. Einama nuosekliai, skyriuje „Berniukas“ pasakojant dvylikamečio Nedo (aktorius Orlando Schwerdt) vargus žengiant iš vaikystės į suaugusiojo, šeimos aprūpintojo rolę. Kuomet suimamas tėvas, už nusikaltimą, kurį atliko Nedas – berniukas, būdamas vyriausias iš vaikų, pajunta pamišusiai valdingos motinos spaudimą pasirūpinti šeima. Ir būtent motina (aktorė Essie Davis) tampa ta persona, kuri iš nekalto ir savo tvirtų nuostatų neturinčio vaiko, padaro jį būsimuoju nusikaltėliu. Pardavusi ir išsiųsdama su garsiu apylinkės nusikaltėliu Hariu Poweriu (aktorius Russell Crowe), „pereiti gyvenimo mokyklą“, svetimomis rankomis išmoko jį naudoti ginklą, plėšti ir šaltakraujiškai į viską žiūrėti. Ši dalis ilgiausia, analizuojanti, ar tikrai Nedas tapo tokiu dėl savos prigimties, ar aplinkos atšiaurumo. Ilgiausia, ir gal kiek per ilga ekranui.
Antrojoje dalyje rodomas jau suaugęs šios istorijos herojus (aktorius George MacKay). Prieš keletą metų ištrūkęs iš namų, jis grįžta – trumpam, su draugu. Tačiau sėjamas abejonių, koks tas sugrįžimas namo bus, kaip reaguos motina ir broliai. Paaiškėja, kad jaunesnieji šeimos atžalos taip pat toli nenuklydo – užsiima vagystėmis. Nenorėdamas prisidėti, Nedas tampa lyg šeimos atstumtuoju, kuris bando suprasti, kodėl taip vyksta ir ar įmanoma ištrūkti iš šio užburto rato. Tačiau įsimylėjimas jaunos, tam tikras malonumų paslaugas teikiančios merginos; brolių įvykdyta vagystė, dėl kurios tampa šantažuojamas vietinio jauno pareigūno – pastūmėja vyriausiąjį Keli imtis veiklos, kuriai taip bandė atsispirti. Šiame skyriuje daugiau veiksmo, šūvių, greitų herojaus sprendimų ir į istoriją įsitraukiančių veikėjų, tampančių gaujos nariais.
Trečiojis dalis – „Monitorius“. Taip Nedas pavadino įsivaizduojamą povandeninį laivą, kuriuo norėtų išgriauti gynybines sienas, saugančias kalinius. O taip pat – ir jo motiną. Tad šis „monitorius“ tampa metafora, rodančia, kad motina yra tas asmuo, kurį reikia ginti bet kokia kaina. Ir net jei jos sprendimai nebuvo teisingi. Šioje dalyje rodoma dar daugiau žudynių, ir garsusis ginklavimasis, dėl kurio Nedas taip pat pateko į istoriją – garsieji kibirus primenantys šalmai, turėję apsaugoti nuo kulkų. Savadarbiai, žinoma. Juk gyvenant atokiose lygumose išmokstama pasidaryti ir gauti viską pasitelkiant vaizduotę, išmonę ar žiaurumą.
Pats istorijos pasakojimas atrodo žadančiai, ypač pirmoje filmo pusėje. Vaikystės epizodas gal vystomas kiek per lėtai, tačiau prikausto dėmesį savo tempu, kinematografija, muzika ir stipriais bei žiauriais veikėjais. Labai įdomi, dinamiška vizualioji filmo pusė, o taip pat emociją puikiai papildantis yra ir muzikinis takelis.Būtent toks filmo pateikimas yra pagrindinis koziris kuriant istoriją apie maištaujančią gaują. Taip pat ritmingas pasakojančiojo balsas, suteikiantis reikiamose vietose reikalingą intymumą, kuris geriau supažindina su herojumi, ir tai netampa šalta istorija tik iš šalies. Tačiau šaukštu deguto šio filmo medaus statinėje tampa pabaiga – paskutinėje dalyje vykstant garsiajai užpuolimo kovai, po kurios Nedas ir tampa į kalėjimą siunčiamu nusikaltėliu – tokia dinamiška ir ekscentriška, kad tapo sunkiai suvaldoma, ir greičiau priminė tas prastas kečupo scenas prastuose siaubo filmuose.
Filmui personažus kūrę aktoriai parinkti taikliai – tiek jaunąjį Nedą įkūnijęs Orlando Schwerdt, turėjęs pakankamai parako tokiame amžiuje vaidinti drąsiai ir įžūliai, tiek saldaus pareigūno vaidmens ėmęsis Nicholas Hoult, tiek senu nusikaltėliu tapęs Russell’as Crowe. Tačiau didžiausi nuopelnai keliautų pagrindiniam aktoriui George MacKay, kuris, akivaizdu – pakeliui į savo šlovės olimpą. Ne tik šiame filme, tiek fiziškai tiek emociškai sugebėjęs perteikti nuožmų, tačiau tuo pačiu ir pažeidžiamą herojų, tačiau ir žinant jį iš kito garsaus, visuose didžiuosiuose apdovanojimuose pastaruoju metu linksniuojamo filmo -„1917“ (rež. Sam Mendes).
„Tikra Keli gaujos istorija“ – drąsus, ekspresyvus filmas apie legendinę Australijos gaują. Galbūt tikra, galbūt – nelabai. Tačiau bet kokiu atveju žiūrintįį prikaustanti kinematografija, muzikiniu takeliu, stipriais charakteriais ir maištingumu – tiek istorijos herojaus, tiek pačio filmo formato. Su ganėtinai visgi nesuvaldyta istorijos pabaiga, kuri turbūt žiūrinčiuosius padalina į dvi stovyklas: tuos, kurie filmą nurašys prie nežiūrimų dėl minėtosios pabaigos, ir tuos, kurie filmą įvertins už visus likusius gerus dalykus ir įdomų, drąsų jo pateikimą, išsiskiriantį bendrame, klišinių filmų pilname repertuare. Pasirinkimas, kurioje vertinančiųjų stovykloje atsidurti – tik pačio žiūrovo laisvas pasirinkimas.
