„Tėtukas namie“ buvo netobula, nors pakankamai smagi ir daug dėmesio nereikalaujanti komedija. Jos stipriausia pusė buvo susijusi ne tiek su humoru, kiek su nuolatine įtampa bandant išsiaiškinti, ką galima vadinti tikruoju vaikų tėvu: su vaikų motina išsiskyrusį biologinį jų tėvą Dastį (akt. Mark Wahlberg), pasižymintį kietumu ir agresyvumu bei su vaikais leidžiantį tik dalį laiko, ar jų patėvį Bredą (akt. Will Ferrell), kuris yra visiškai ramus, linksmas ir norintis su visais susidraugauti ir įtikti. Natūralu ir nuspėjama, kad pirmosios dalies pabaigoje jiedu priėjo išvadą, jog jie abu gali auginti vaikus, nors tokia išvada vis tiek buvo pakankamai smagi ir įdomi.
Filmo tęsinys prasideda būtent nuo šios išvados. Bredas ir Dastis tobulai veikia išvien kaip tėvų komanda, vienas kitą papildantys ir ilgainiui tapę geriausiais draugais. Artėjant šventėms, tiesa, jų namuose pasirodo jų pačių tėvai: Dasčio tėvas Kurtas (akt. Mel Gibson), buvęs astronautas ir savo vaiko auginime mažai dalyvavęs bei savo kietumą ir konservatyvumą kiekviename žingsnyje rodantis vyras, ir Donas (akt. John Lithgow), Bredo tėvas, kurio pernelyg artimi santykiai su sūnumi visus verčia jaustis nejaukiai, ir kurio nuoširdumas ir atvirumas galiausiai atsisuka prieš jį.
Antroji dalis neturi tokios išvados, kuri priverstų naujai žiūrėti į Bredo ir Dasčio ar kitų veikėjų santykius. „Tėtukas namie 2“ yra kur kas labiau į gryną modernią komediją panašus filmas, kas reiškia, jog jis yra prikimštas abejotino reikalingumo istorijų, stipriai perspaustos fizinės komedijos, nepadoriai besielgiančių vaikų ir tingiai parašytų antro plano veikėjų. Išties, turbūt labiausiai erzinantis šio filmo dalykas yra pabrėžtinas nenoras gilintis į L. Cardellini įkūnijamos Bredo žmonos Sandros ar Dasčio žmonos Karen (akt. Alessandra Ambrosio) gyvenimus. Pastaroji yra parduotuvėse vagianti rašytoja, Sara – tuo susižavėjusi moteris. Visi veikėjai šiame filme daugiau ar mažiau yra vienpusiški, tačiau moterų ignoravimas kartais yra netgi agresyvus, leidžiantis joms šiek tiek papykti ant vyrų ir kažkur fone tuščiai leisti laiką.
Tai, jog „Tėtukas namie 2“ yra kalėdinis (ar bent jau kalėdiniu laikotarpiu pasirodantis) filmas galiausiai reiškia, kad blogai baigtis jis negali. Jame yra ilgainiui atrandamos įvairios kalėdinės vertybės, tokios kaip atvirumas, jausmų išreiškimas, prisipažinimas meilėje ir susitaikymas su ilgalaikiais priešais. Tik šis filmas kartu įkrenta į kitų kalėdinių filmų spąstus, kuomet šias vertybes pateikę kūrėjai kartu galvoja perteikę ir kalėdinę dvasią. „Tėtukas namie 2“ yra aptekęs cinizmu, labiausiai pasireiškiančiu per M. Gibsono veikėją, kuris visuomet yra pasiruošęs sukelti konfliktą ar muštynes ir tuo absoliučiai didžiuojasi. Dėl jo kyla visos labiausiai prajuokinančios filmo scenos (dažniausiai, vėlgi, susijusios su fizine komedija, kadangi ištęsti potencialiai juokingi dialogai čia nėra tokie juokingi) ir filmas tuo džiaugiasi, ir tuomet peršokti nuo tokio cinizmo šlovinimo iki graudžios scenos apie Kalėdų dvasią atrodo kaip formalumas ir pernelyg lengvas šventinės nuotaikos pasiekimas.
Beje, jeigu jau kalbame apie M. Gibsoną, tai turbūt verta pasakyti, kad jo įtraukimas į šį filmą yra genialiausias režisieriaus ir scenaristo Seano Anderso sprendimas. Aišku, M. Gibsonas pateko į bėdą dėl rasizmo, antisemitizmo ir žiauraus elgesio su moterimis, ir dabar jis apie tai tiesiog nekalba, o pernai smagiai į Holivudą sugrįžo su „Pjūklo ketera“ ir viskas dabar yra gerai. Bet kokiu atveju, šiam filmui reikėjo veikėjo, kurio būtų galima nemėgti nuo pirmųjų sekundžių ir kuris visad keltų įtampą. Geresnio varianto nei M. Gibsonas čia ir būti negalėjo, net jeigu jo paties buvimas (bent jau pusiau smagiuose) didelio biudžeto filmuose ir kūrėjų nenoras kalbėti apie jo praeitį yra išties keistas.
Kiti aktoriai savo užduotis taip pat atlieka tinkamai, kadangi tik per jų vaidybą galima kažką daugiau suprasti apie gana vienpusiškus jų veikėjus. W. Ferrello fizinės komedijos sugebėjimai ir nuolatinės pastangos pabrėžti savo veikėjo jautrumą yra geriausias filmo koziris, kadangi W. Ferrellas yra pernelyg geras komedijų aktorius, kad net ir iš banaliausių scenų negalėtų ištraukti kažką juokingo ar įdomaus (nepatogiose scenose jis yra geriausias). M. Wahlbergo nuolat perspaudžiamas kietumas ir nejautrumas čia yra išnaudojamas sėkmingai ir efektyviai, kadangi jis privalo stengtis parodyti savo jautrumą, tačiau buvimas prieš M. Gibsoną jam to neleidžia, kas sukuria smagią nuolatinę įtampą. J. Lithgow kaip jautriausias filmo veikėjas taip pat yra puikus, o jo ir W. Ferrello suporavimas yra pasisekęs, kadangi jie labiausiai blizga nepatogiai atvirose scenose, ir filmas pastarųjų turi per akis.
Net vaikai, komedijose dažniausiai nustumiami į šalį arba gaunantys minimaliai laiko, čia žavi ir yra turbūt geriau apibrėžti nei suaugusieji. Dasčio ir Saros dukra (akt. Scarlett Estevez) yra agresyvi ir visus gąsdinti mėgstanti mergaitė, jos brolis (akt. Owen Vaccaro) yra nuolat slegiamas komedijai išnaudojamo nepasitikėjimo savimi, o Karen dukra (akt. Didi Costine) yra turbūt sėkmingiausias nuolatinis filmo komedijos šaltinis, kadangi jos sugebėjimas keisčiausiose situacijose likti prie telefono prajuokina kiekvienoje scenoje.
Pastaroji situacija kartu atkreipia dėmesį ir į pačią filmo komedijos esmę. Jame juokingų ar juokauti bandančių scenų yra per akis ir jos tarpusavyje yra sujungtos ne per dviejų tėvų priešpriešą, kaip kad pirmajame filme, o tiesiog į šalis besimėtančia istorija. „Tėtukas namie 2“ nukenčia dėl to, kad niekaip nepasirenka vienos siužeto linijos ir po truputį papasakoja apie visus veikėjus, ir apie nieką nepapasakoja iki galo, taip sukurdamas kartais juokingas, nors dažniausiai vienpusiškas ir ilgainiui nusibostančias ilgas scenas. Aktoriai ir kūrybinė komanda čia yra pakankamai geri, kad viskas netaptų tragedija, nors juos girti už kažką daugiau yra sunku.