„Džiunglių vaikis“
Vokietis režisierius ir prodiuseris Reinhardas Kloossas, neturintis savo ilgametėje filmografijoje jokio įsimintino projekto išskyrus B kategorijos vaidybinius filmus ,kaip komedinė dilogija „Pirmyn Trabi, pirmyn!“ ir romantinio pobūdžio drama „Leo ir Klerė“, pristato savo antrą iš eilės animacinio žanro produktą, paremtą žinomu Edgaro Raiso Barouzo knygų ciklu.
Kino kūrėjas kviečia atsidurti paslaptingame džiunglių pasaulyje, kuriame karaliauja beždžionių išaugintas berniukas, ir pasigrožėti floros bei faunos animaciniais sprendimais, kurie labiausiai pritrauks akių dėmesį.
Apie ką mes čia…
Kai džiunglėse sudužo lėktuvas, vienintelis gyvas liko berniukas vardu Tarzanas. Jį radusi beždžionė pajautė jam šilumą ir apsiėmė globoti iki tol, kol jis netapo stipriu ir nepalaužiamu džiunglių gyventoju ir jų gynėju.
Kūrinio vidus
Belaukiant 2016 metais numatytos pilnametražės vaidybinės „Tarzano“ juostos, vokiečių kino industrija pasiūlė dar kartą atsidurti animuotame džiunglių berniuko pasaulyje ir iš naujo patirti jo nesibaigiančius nuotykius. Deja, tačiau iki 1998 metų „Disney“ studijos gražuolio europiečiams labai toli. Gaunamas tiesiog vienas neišraiškingiausių pastarųjų metų produktų, kuris skirtas vien tik tam, kad pritrauktų mažamečius ir jų tėvelius į kiną ir išluptų iš jų pinigus. Vaikams, žinoma, patiks, jiems viskas patinka kas marga ir švyti, tačiau vyresnio amžiaus kino mylėtojui tai taps tikru ištvermės išbandymu.
Filmo struktūra ir jo siužetinė linija tokios skurdžios, kad bežiūrint susidaro įspūdis, jog kūrėjai nė nebandė vartyti Borouzo knygų. Jie pateikia naują „Tarzano“ viziją, kurios metu dingsta visas grožis, parodytas tiek ankstesnėse kino versijose, tiek literatūrinių kūrinių puslapiuose. Atsisakoma vaizdžios ir puikiai šiam pasakojimui tinkančios auklėjimo linijos, kurios metu būtų galima parodyti, jog gyvūnai turi didesnį motinystės instinktą nei dauguma žmonių, kuriems vaikai tampa našta. Taip pat neatsiskleidė Tarzano ir Džeinės santykiai ir jų meilės jausmas. Jų bendravimo dalelė ir simpatijos apraiška vieno iš jų širdyse parodyta labai vangiai. Apie kokį nors stipresnį jausmą net nėra kalbos.
Veikėjų tarpe nė vienas jų nespinduliuoja kokia nors teigiama aura ir neskleidžia jokios charizmos. Pagrindinis filmo herojus atrodo taip, lyg pats nežinotų, ko nori iš gyvenimo. Ar jis nori pasilikti džiunglėse, ar grįžti į civilizaciją. Džeinė irgi visiškai tuščiai švaisto laiką ekrane, kuriame jos tikslas viską menkinti. Žinoma, neapsieinama ir be antagonisto, kuris toks blankus, kad jau po peržiūros sunkus atsiminti kas jis toks buvo ir kuo užsiėmė. Išties sunkiai suvokiamas scenaristų sprendimas taip supaprastinti svarbiausius „Tarzano“ gyvenimo aspektus, kuriais taip didžiavosi rašytojas ir džiūgavo knygų mylėtojai. Čia nėra jokio išskirtinio nuotykio, galinčio „vežti“ visą rodymo laiką.
Pabaigai dar galima paminėti ir tą faktą, kad kūrėjų originalumo stoka pavertė šį nevykusi nuotykį ir į plagiavimo mašiną. Tiesiog akivaizdžiai matosi iš kitų žinomų Holivudinių juostų paimti motyvai ir scenos, kurios taip rėžia visko mačiusio žiūrovo akis. Tiesiog identiškos scenos iš Petero Jacksono „King Kongo“, Jameso Camerono „Įsikūnijimo“ ar net iš nevykusio „Supermeno sugrįžimo“. Taip, deja, bet filmas iš karto praranda didžiulę dalį individualumo ir smunka dar žemiau, nei buvo galima tikėtis prasidedant šiam filmui. Tenka tik spėlioti ir melstis, kad 2016 pasirodysiantis filmas neturės tokių klaidų, kaip šis klaikus vokiečių darbas.
Techninė juostos pusė
Juostos vizualumas tik anonsuose atrodė labai gražiai, spalvingai, kokybiškai ir grakščiai. Atėjus į kiną buvo galima pasigesti visko ir pamatyti labai silpnai nupieštus personažus, kuriuos gelbėja tik gražus džiunglių fonas ir dar gražesni kraštovaizdžiai. Trimatė erdvė šiek tiek nuslepia kai kurias klaidas, todėl visumoje tai vienintelis filmo dalykas, kuris gali pritraukti dėmesį.
Garso takelis irgi neturi kokių nors išskirtinių savybių. Nuotykių atmosfera jaučiasi, tačiau scenos jos neatspindi ir gaunasi viena didelė košė, bendrą vaizdą paverčianti į didelį faršą. Garso montažas dar pakenčiamas. Paskutinėse scenose jis buvo puikiai jaučiamas, todėl kūrėjai bent jau einant link pabaigos sugebėjo šiek tiek mus palepinti.
Operatoriaus darbas ir montažo ypatumai irgi negali pasigirti kokybe. Daugelyje scenų šie filmavimo varikliai dubliavosi tarpusavyje ir menkino visos juostos struktūrą. Montažas toks klaikus, kad visa istorija kai kuriose vietose pasirodė kaip viena didelė makalynė, neturinti nei prasmės, nei kokio nors išskirtinio bruožo, galinčio bent akimirkai pasakojamą istoriją paversti į kažką brandesnio. Operatoriaus sprendimai irgi ne tokie ir puikūs. Dvikovų scenose kameros nuvažiavimas į šoną neleido apčiuopti pačių efektingiausių epizodų, kuriuos lydėjo montažas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Lietuviškas filmo dubliažas irgi neišsiskiria iš pastarųjų mūsų šalies įgarsintojų darbų. Monotoniškas, neišraiškingas, be emocijų. Klausant dialogų galima tiesiog užmigti vietoje. Geriau jau eiti ir žiūrėti originalo kalba šį filmą, bent kažkiek emocijų bus perteikta veikėjams, nes čia to tiesiog nebuvo.
Verdiktas
„Tarzanas 3D“ – tai nevykęs vokiečių bandymas iš naujo prikelti vieną žinomiausių nuotykinio žanro knygų herojų. Jo istorija papasakota taip blankiai, kad susidaro įspūdis, jog juostos kūrėjai nė nebuvo susipažinę su džiunglių berniuko literatūrinio pamato ištakomis.
