Tamsiausios galios

Šiandieniniame kino juostų repertuare pasiklysti lengva – daug spalvingų ir ryškių plakatų, drebinančių anonsų ir įvairių filmų kalvės gudrybių, kurios vilioja plačiai atverti pinigines kino teatrų kasose. Todėl kartais būtų pravartu sugeneruoti filmus ne tik nuo kokio amžiaus jie tinkami, bet ir iki kokio jie dar galėtų būti įdomūs. Aleksandros Braken knygos ekranizacija „Tamsiausios galios“ (angl. „The Darkest Minds“) užtikrintai įsipatogina „paaugliams iki 17 metų“ lentynoje. Tai juosta, kuri atras savo jauną žiūrovą, bet tuo pat metu, tai kūrinys, kuris tik įrodo, kad kino kūrėjai begėdiškai pildo ekranus Holivudo pusfabrikačiais.

Siužetas

Žaibišku greičiu plinta nežinomas virusas, kuris paverčia vaikus supergalių turinčiais ir kažkodėl labai pavojingais asmenimis. Neaiškiomis aplinkybėmis pasaulyje išgyvena vos 10 procentų vaikų, tarp jų ir pagrindinė filmo herojė Rubė. Kad vyriausybei būtų lengviau juos klasifikuoti vaikams priskiriamos spalvos atitinkančios gebėjimų pavojingumą. Taigi žalieji – labai protingi, viruso dėka (?) kvantinė fizika jiems lyg šokoladinis saldainis, kiek pavojingesni mėlynieji, jie – telekinetai, geltonieji valdo elektros energiją, o oranžiniai –  kitų žmonių protą (ir o, kaip netikėta, tačiau Rubė viena iš jų), galiausiai raudonieji kaip drakonai spjaudosi ugnimi. Patekusi į griežto rėžimo „Thurmond“ stovyklą Rubė visomis jėgomis bando neišsiduoti, kad gali žaisti kitų asmenų mintimis ir valdyti jų protą todėl apsimeta žaliąja, tačiau tiesa netrukus paaiškėja ir Rubei tenka kovoti dėl savo gyvybės.

Filmo vidus arba nelemtas tas katilas

Mokslinės fantastikos trilerį „Tamsiausias galias“ mums džiaugsmingai dovanoja kultinio animacinių filmų „Kung Fu Panda 2“ ir „Kung Fu Panda 3“ režisierė Jennifer Yuh Nelson. Kino kūrėja tikrai nepasidrovėjo į savo kūrybos katilą sumesti mažiausiai penkias banalias paaugliškas dramas, tada dar primaišė „Bado žaidynių“, šiek tiek „Bėgančių labirintais“ ir pasaulio apokalipsės, o gautą marmalą užlipdė ant „Divergentiško“ siužeto rėmų. Susidaro įspūdis, kad filmo scenarijus yra tiesiog nelogiškas bei neaiškus „bet kas bet kaip“ kratinys, o chaosas vyrauja nuo pat juostos pradžios iki pabaigos. Čia nesutinkama nei iki galo išjaustų personažų, nei nuoseklios istorijos, nei įtraukiančio veiksmo – iš didelio kūrybinio rašto išeita labai toli už gero kino paraščių. Nekalbant apie visiškai nelogišką siužeto vingį – išnyksta 90 procentų pasaulio vaikų, viena po kitos seka dar nesuprantamesnės istorijos dalys, keldamos daugybę klausimų. Kodėl vyriausybė naikina vaikus? Kodėl vaikų tėvai leidžia tai daryti? Kodėl neišnaudojamas vaikų įgytas potencialas geresnio pasaulio kūrimui? Kodėl super protingi vaikai varsto kareivių batraiščius? Kas bus, kai tie vaikai užaugs? Ir dar daugybė panašių klausimų ir, deja, nei vieno atsakymo. Filmą galima apibūdinti kaip paauglių grupelės bėgimą nuo blogiečių, tada dar nuo vienų blogiečių, tuomet – POKŠT! – pagrindiniai veikėjai įsimyli vienas kitą ir toliau sprunka nuo blogiečių. Ties čia galima ir sustoti.

Aktorių darbas

Rubės vaidmenį atliko Amandla Stenberg. Tikriausiai kiekvienas matęs „Bado žaidynes“ prisimena mažą mergaitę Ru ir jos strazdo giesmę Katnisei. Šį kartą filme „Tamsiausios galios“ ji pati tampa naująja Katnis ir herojiškai kovoja su blogiu. Aktorė išties daili pažiūrėti, o ir vaidyba nebuvo labai bloga. Gal vietomis pritrūko natūralumo ir tikresnių emocijų, tačiau eilėje dar dvi trilogijos dalys todėl laiko pasitaisyti apstu. Amandlai kompaniją palaikė ir jos mylimąjį Lijamą suvaidino aktorius Haris Dickinsonas. Šabloniškas personažas, kuris tiesiog privalomas tokio tipo filmams, todėl šioje vietoje – nieko naujo ir nieko už ką būtų verta girti. Kiek charizmatiškesnis ir įdomesnis veikėjas pasirodė Klansis Grėjus, kurį įkūnijo Patrickas Gibsonas. 23 metų vaikinukas jau turi auksinę Liūto statulėlę už geriausią antraplanį vaidmenį filme „Valstijos nuosavybė“ (angl. „Property of the State“), tačiau šį kartą varžomas prasto scenarijaus neturėjo tinkamos progos pasireikšti labiau.

Techninė filmo pusė ir garso takelis

Techninė pusė ganėtinai tvarkinga ir akies nerėžė, tačiau galima rasti riebių techninių liapsusų paskutinėse filmo scenose – ugnimi besispjaudantys kariai atrodė juokingai. O iš dangaus krentantiems sraigtasparniams pritrūko tikroviškumo. Garso takelis standartinis tokiems filmams, vietomis pagardintas Noaho Kahano ir Julios Michaels „Hurt somebody“ hitu klausėsi smagiai ir atliko tinkamą darbą kuriant lengvą ir neįpareigojančią filmo atmosferą.

Pabaigai

Reziumuojant galiu teigti, kad filmas „Tamsiausios galios“ yra daugybės jau matytų filmų kratinys, kupinas chaoso ir nelogiškų istorijos dalių. Padriki siužeto vingiai aiškiai byloja, kad filmo kūrėjams pritrūko originalios juostos idėjos ir jos išpildymo, o neįtikinanti vaidyba bei paaugliškas saldumas nustūmė filmą į  nepavykusios ekranizacijos kategoriją.Taigi galėjo būti ir geriau.