Iki šiol tik trumpame metre dirbęs režisierius Andrius Blaževičius ėmėsi didelio projekto ir iš karto sulaukė sėkmės. Jo debiutinis ilgametražis filmas „Šventasis“ birželį vykusiuose Lietuvos kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ karaliavo beveik visose pagrindinėse nominacijose. Trumpai rodytas „Kino pavasario“ metu ir apkeliavęs kitų šalių kino festivalius, filmas rugsėjo pabaigoje tapo pasiekiamas visiems jį norintiems pamatyti žiūrovams. Garsių žmonių pasisakymai apie „Šventajį“ ir visa reklaminė kampanija, apgaubta „metų filmo“ įvaizdžiu, vėl kėlė susidomėjimą ir klausimą, ar jau turime tą lietuvišką filmą, kuriuo galime didžiuotis?

Trumpai apie siužetą

2008 metai. Lietuvoje siaučia ekonominė krizė. Viename šalies provincijos miestelyje gyvenantis mechanikas Vytas (akt. Marius Repšys) netenka darbo. Vyras po truputį tampa abejingas savo žmonai Jūratei (akt. Indrė Patkauskaitė) ar dviem dukrelėms. Nors Vytas ir nori rasti darbą, bet dažniau spokso į televizorių, geria alų su draugais kieme ar leidžia laiką su nauja simpatija Marija (akt. Gelminė Glemžaitė). Kasdienybę praskaidrina ir vaikino, mačiusio prie daugiabučio sienos Jėzų Kristų, paieškos.

Tikėjimas, iliuzijos, šventumas

Savo trumpametražiuose filmuose „Bergenas“ ir „Dešimt prežasčių“ A. Blaževičius mus nukelė į purvinus daugiabučių kiemus ir nagrinėjo daugelį mūsų šalies tautiečių kamuojančias problemas. Režisierius nelindo į išgalvotų įtakingų ar įžymių žmonių gyvenimus. Visas gyvenimo popsas ėjo greta paprasto žmogaus dramų, kurioms ir buvo skiriamas pagrindinis A. Blaževičiaus dėmesys.

Ne išimtis ir jo ilgametražis debiutas. „Šventasis“ yra filmas, kurio seniai nematėme mūsų kino ekranuose. Tai tikrai nėra revoliucinis šedevras, kuris pralauš ledus ir mes kalbėsime apie naująją lietuvių kino bangą. Tačiau tai yra kinas, kuris parodo mus kamavusias ir iki šiol kamuojančias problemas. Tai filmas apie tai, kas mums skauda.

„Šventojo“ veiksmas vyksta 2008 metais, kai Lietuvą ir beveik visą pasaulį užklupo ekonominė krizė. Filmo kūrėjų akis krypsta į niekuo neišskiriantį Vytą. Niekuo neišsiskiriantį ta prasme, kad tokių Vytų pilna Lietuva. Simboliška ir jo pavardė, Kazlauskas, kuri yra populiariausia pavardė mūsų šalyje. Neįvardijamas ir miestelis, kuriame Vytas gyvena, kaip aliuzija į tai, kad filmo veikėjai atitinka tikrai nemažą dalį Lietuvos gyventojų, o matoma istorija galėjo nutikti bet kur. Per eilinį žmogų ir per eilinę tuo metu atsitikusią situaciją (darbo netekimas), mes žengiame į vertybinę žmogaus dramą.

Pagrindinis filmo veikėjas yra vyriškas vyras. Ir nors fizinis jo vyriškumas niekur nedingsta, moralinis statusas ima klibėti. Vytas netenka šeimos maitintojo statuso, o jo apatija ir lengvabūdiški sprendimai griauna ir jo, kaip šeimos galvos įvaizdį. Tai yra emociškai silpnos asmenybės pavyzdys, kuris savo vyriškumą bando demonstruoti raumenimis, o nesėkmes skandinti alkoholyje ar apatijoje. Vytas nėra veikėjas, ištrauktas iš fantastikos žanro. Lietuvoje pilna vyrų, kurie nemoka susitaikyti su juos užklupusiomis problemomis, nesugeba išlieti savo emocijų ir bando kabintis į mistišką, tvirto ir nenugalimo vyriško vyro idealą.

Per Vyto silpnumą išsiskiria moteriškų veikėjų stiprybė. Jo žmona Jūratė ir jo naujoji simpatija Marija yra daug brandesnės asmenybės ne tik už pagrindinį veikėją, bet ir kitus filme matomus vyrus. Jos emociškai yra tvirtesnės, sunkiais momentais neplaukiančios pasroviui. Nors kažkių drastiškų sprendimų jos neprima, tačiau jų ryžtas ir jėga labai išryškėją, lyginant su alų sriūbčiojančiais ar į teliką vėpsančiais vyrais.

Kita svarbi tema yra tikėjimas, kurią sufleruoja ne tik filmo pavadinimas ar it nukryžiuotasis iš plakato į mus žvelgiantis Marius Repšys. Į tikėjimo lauką įeina ir aptartas Vyto tikėjimas, kad jis yra tikras vyras. Tačiau „Šventojo“ kūrėjai žengia ir toliau.

Iš vienos pusės, religija nuleidžiama iš padebesių ir parodoma ganėtinai buitiškai. Pigus vynas iš „Maximos“ ar pagiriotas patarnautojas tikrai nėra tas tikėjimo šaltinis, iš kurio stiprybės galima būtų semtis. Filme daug dėmesio skiriama vaizdo įrašui internete, kuriame vaikinas pasakoja prie sienos matęs Jėzų Kristų. Vytas su draugu imasi ieškoti to vaikino. Čia taip pat ypatingai svarbi tikėjimo sąvoka. Vaikino matytas Išganytojas yra tarsi atsakymas, kurio ieškome atsidūrę  sunkioje padėtyje. Tai kartu ir iliuzija, kurią susikuriame. Juk uždegta žvakutė ar sukalbėta malda neatneš pelningo darbo pasiūlymo.

Vaikino paieškos, iš pradžių buvusios kaip laiko praleidimas neturint ką veikti, tapo prasmės paieškomis. Vytui ir jo draugui Petrui irgi reikėjo tos iliuzijos, kuri įkvėptų juos ir suteiktų vilties. Tai svarbu tokiems žmonėms kaip filme matomi veikėjai, kuriuos po truputį apima apatija viskam, o jų svajonės ar lūkesčiai būna nuspalvinti eilinės chruščiovkės spalvomis.

Tokia pat iliuzija galima laikyti ir merginų grupės vaidmenį filme. Per ekranus matomos dailios, besišypsančios merginos, dailūs kūnai ir saldžios dainos irgi tampa nors ir plastmasiniu, bet vis tik idealu pilkumoje gyvenantiems žmonėms. Ypač, kai jos praskaidrina niūrius žinių pranešimus apie didėjantį skurdą ir vis blogėjančią padėtį. Šventųjų, susikurtų trumpalaikių idealų ar kažkokios prasmės paieškos tampa būtinos, nes krizė griauna ne tik buitinę gerovę, bet įsigali ir žmogaus galvoje. Būtent vidinė pagrindinio veikėjo krizė, o ne darbo netekimas ar didelių piniginių išteklių neturėjimas yra svarbiausia filmo varomoji jėga.

„Šventasis“ yra puiki mokomoji medžiaga ir burbule gyvenantiems žmonėms, kurie yra apkurtę nuo vakarėlių muzikos ar įsisukę į raudoną kilimą. Kažkoks kalbėjimas apie dvi Lietuvas yra šiek tiek bereikšmis, nes ta, a la kita Lietuva ir yra ta, kuri užima didesnę dalį. Matomos problemos yra artimos daugeliui, su jomis susiduria tikrai ne vienas. Taip jos buitinės, taip jos neišdailintos ir nepagražintos, tačiau didelė žmonių dalis taip gyvena. O burbule apsigyvena ar siena apsitveria tikrai ne vien maža turtingųjų ar įžymių žmonių dalis. Tokią atskirtį, persmelktą empatijos trūkumo galime pamatyti ir filmo scenose, kur darbo biržos darbuotojas spinduliuoja abejingumu, o kitoje planetoje gyvenantis darbdavys mėto Paulo Coelho kūrybos ištraukas.

Aktorių darbas

Kaip ir filmo siužetas, taip ir aktorių darbas buvo tikras ir natūralus. Dramatiškumas nebuvo hiperbolizuojamas, tad ir teatrališkumo aktorių pasirodyme nebuvo. Ir nors „Sidabrinės gervės“ apdovanojimas kirtus Lietuvos sieną jau nieko nereiškia, vis tik faktas, kad „Šventojo“ aktoriai susižėrė tris iš keturių geriausių aktorių statulėlių, pasako daug.

Marius Repšys po daugelio metų tikrai bus įvardijamas kaip legendinis lietuvių aktorius. Nors jo kūno formos metams bėgant keičiasi drastiškai, jo darbų kokybė išlieka aukštumoje. Ne pirmą kartą su režisieriumi A. Blaževičiumi dirbantis M. Repšys įtikinamai suvaidino Vytą. Teatre sužibėjęs aktorius puikiai persikvalifikuoja į kino vaidmenį, jokio dirbtinumo nepamatysite. Kiekvienas žodis iš Vyto burnos skamba natūraliai. Žinoma, čia ir trijų scenaristų nuopelnas, tačiau ne ką mažesni pagyrimai keliauja ir M. Repšiui.

Lliaupsės keliauja ir pagrindinėms filmo bei Vyto moterims, aktorėms Gelminei Glemžaitei ir Indrei Patkauskaitei. Nors G. Glemžaitė prieš kolegę gali pasipuikuoti laimėta „Sidabrinės gervės“ statulėle, tačiau, mano nuomone, I. Patkauskaitės pasirodymas buvo geresnis. Tikrai nenoriu sumenkiti Marijos vaidmens atlikėjos. G. Glemžaitės darbas tikrai buvo puikus, jos vaidyba atrodė laisva ir nesuvaržyta, aktorei puikiai pavyko įkūnyti į šiek tiek lengvabūdišką ar valiūkišką kirpėją Mariją. Tačiau I. Patkauskaitė susidorojo, su mano manymu, sunkesne užduotimi. Jūratės vaidmuo buvo daug dramatiškesnis ir reikalaujantis nemažai pastangų. Būtent Jūratės vaidmenyje jos atlikėja galėjo paslysti ir nukrypti į per daug teatrališką ar, jau net bendriniu terminu tapusią, „lietuvišką“ vaidybą. Tačiau to nebuvo, drama ir skausmas, kuriuos išgyveno  Jūratė, atrodė tikra ir gyvenimiška. Abi aktorės atrodė puikiai, tik I. Petkauskaitė negavo tokio pripažinimo, kokio nusipelnė.

… ir pabaigai

„Šventasis“ yra filmas apie mus pačius. Galbūt dėl to, kai kuriems labai skauda jį pažiūrėjus. Galbūt dėl to, kad atpažįsta save, jie pradeda rašyti „koks čia šūdas“. Filmas yra labai realistiškas, tad platesnės masės žiūrovas negaus išdailintos pramogos, kurią vis dažniau siūlo Lietuvos kino kūrėjai. Vis tik, filmas yra ganėtinai spalvingas. Subtilaus humoro čia nemažai, veikėjų natūralumas ar gyvi dialogai paverčia „Šventąjį“ įvairiapusiu filmu. Pasikartosiu, tai tikrai nėra šedevras. Galbūt jis pasimirš taip pat, kaip pasimiršo kiti lietuvių filmai, kuriems buvo lipdomos „metų filmo“, „filmo, kuris išgarsins Lietuvą“ ar „pagaliau sulaukėme lietuviško šedevro“ etiketės. Manau, A. Blaževičiui su komanda ir nereikia tapti kažkokiais lietuviško kino pranašais ar šventaisiais. Jie sukūrė ne filmą, kurio mes norėjome. Jie sukūrė filmą, kurio mums reikėjo.

7.7
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
8.0
Režisūra
8.0
Kinematografija
7.0
Garso takelis
7.0
Techninė pusė
7.0
Aktoriai
9.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Alma / 2017 spalio 3

    Viskas teisinga. Viskas gerai. Tik vienas trūkumas. Bet esminis – filmas tiesiog neįdomus. Neįdomi istorija, neįdomūs charakteriai… Kas iš to, kad aktoriai vaidina gerai. Užsikabinti nėra už ko. Niekaip nesuprantu pagyrų šiam filmui. Ar „viskas kaip gyvenime“ savaime yra vertybė? Galvojau, gal pabaigoje kažkaip viskas bus išspręsta, kažkas susidėlios, bet ne… Jei režisieriu norėjo sukurti nykų filmą apie nykių veikėjų nykų gyvenimą, tai jam pavyko.

  2. Niekam nelinkiu pamatyti tokios nesamonės / 2017 spalio 5

    Pats prasčiausias filmas kokį teko matyti, gėda, kai sugeba sukurti filma, kuriame nei veiksmo nei dialogo. Baisu tiesiog bevertis išleistas laikas. Nei esmės visiškai nieko. Gėda už jus.

  3. Arūnas / 2017 spalio 6

    Pirmas visapusiškai pavykęs lietuviškas filmas po „Ekskursantės“. Nesąmoningi čia komentatoriai ir įvertinimo balas svetainėje. Pažiūrėkite, kas dar nespėjote ir įsitikinsite mano teisumu :).

  4. aurimas / 2017 spalio 6

    Pritariu ir Arūnui, ir Almai. Je vertinti neutraliai, tai filmas tikrai neįdomus – už Lietuvos sienų mažai jį kas galėtų ištverti peržiūrėti. Tačiau šiapus tvoros – tai kažkas fantastiško. Puikūs aktoriai, kurie vaidina (!), o ne maivosi priešais kamerą. Normalūs dialogai – rimtai, nejuokauju – lietuvių filmas su normaliais dialogais kuriuos sako normalūs žmonės. Tai kažkas neįtikėtino. Jei Ekskursantę išgelbėjo tai, kad joje buvo nedaug lietuvių aktorių (ačiū dievui), tai šiame turbūt visi LT. Pagarba režisieriui, kad neprisikvietė tų teatralų, o rado tikrus talentus.
    Filmo istorija neįdomi, nes gyvenimiška. Kaip tik dėl to man ji „suėjo“ labai gerai. Tie įmantrūs, bet nieko su realybe neturintys siužetai nusibodo. Kas norit vėl eilinio amerikoniški hero šūdo, geriau eikit į šalia kaip tik rodomą „Stronger“.

  5. Rašau komentarą / 2018 gegužės 11

    Visuose workshopuose, visose knygose apie scenarijų rašymą yra sakoma, kad jeigu personažui jo sprendimai nėra gyvybės ar mirties klausimas, tai filmas tiesiog neįdomus. Jeigu personažas yra neįdomus, jam jo paties gyvenimas yra neįdomus, personažas negali ar nenori priimti gyvenimą keičiančių sprendimų, tai filmas yra neįdomus, nereikšmingas, nevertas dėmesio.
    Taip ir su šituo filmu. Kodėl apžvalgoje teigiama, kad nematome antros Lietuvos? Tą antrą Lietuvą nuolatos laida Farai ir nesibaigiantys pokalbių šou vis rodo, rodo, rodo. Zero filmai ir Redirected juk apie tą patį buvo.
    Sakyčiau, kad kaip tik priešingai yra, per mažai rodoma ta Lietuvos pusė, kuria reikėtų didžiuotis, kažką naujo atrandančius mokslininkus, sėkmingą ir sąžiningą verslą sukuriančias verslininkus, tarptautiniais pasiekimais pasižyminčius moksleivius. Norisi pagaliau ir kažką kito pamatyti, nei vien tik chruščiovskių gyventojus, ligonius, emigrantų paliktus vaikus.

  6. Wrong / 2018 gegužės 20

    Puikiai parašytas tekstas. Filmo išskirtinumas yra jo kitoniškume, kuris išsigrynina iš visos tos vienodos tautinės kino produkcijos mėsmalės. Kuo? savo paprastumu netikėtai realistiškai atspindinčiu niūrų lietuvos provincijos gyvenimą.