Taigi taigi, kino Kalėdos šiemet atėjo gerokai anksčiau ir be šiuo metu rodomų į plačiąsias mases orientuotų filmų kaip „Taip gimė žvaigždė“ (angl. „A Star Is Born“), ilgai laukto (bet nelabai pavykusio) „Venomo“ (angl. „Venom“), lietuviškos dramos „Tarp pilkų debesų“ šį savaitgalį pasirodė gardus, krauju paplūdęs desertas – stilingas ir nenuspėjamas filmas „Sunkūs laikai viešbutyje El Royale“ (angl. „Bad Times at the El Royale“). Režisieriaus Drew Goddarto kurta juosta išlaiko brutalų, tačiau juoduoju humoru pagardintą stilių, o tai leidžia autoriui meistriškai žaisti žiūrovų emocijomis ir dovanoja aibę pašokti kėdėje verčiančių netikėtumų.
Siužetas
Istorija prasideda ant dviejų valstijų – Kalifornijos ir Nevados – ribos, įsikūrusio viešbučio automobilių stovėjimo aikštelėje, kuomet į seniai pamirštą apgyvendinimo įstaigą vienas po kito atvyksta paslaptingi svečiai. Kiekvienas iš jų su savimi nešasi ir labai tamsias paslaptis, o visiems susitikus po vienu stogu prasideda kvapią gniaužianti ir netikėtumų kupina naktis.
Kūrinio vidus
Įsivaizduokite, kad režisierių Q. Tarantino brutalumas ir G. Ritchie‘o nerėksmingas maniakiškumas susilaukė kūrybinio vaiko ir jam davė „Sunkūs laikai viešbutyje El Royale“ vardą. Tai būtų bene taikliausias šio filmo apibūdinimas, nes kūrinys labai artimas šių dviejų kino autorių darbams – daug netikėtumų ir iki paskutinės minutės išlaikoma įtampa, o kraujas čia liejasi laisvai. Bet kaip jau minėjau, tai kūrybinis vaikas, kuriam dar reikia laiko užaugti ir tapti tokiu geru, kaip minėti kino industrijos grandai. Pats Drew Goddartas yra gyva Holivudo legenda ir nors režisavo vos du filmus, jo, kaip scenaristo karjera – auksu grįsta. Už filmą „Marsietis“ (angl. „The Martian“) jis buvo nominuotas Oskaro statulėlei. Taip pat jo filmografijoje apstu žiūrovų širdis užkariavusių serialų: „Drąsiaširdis“ (angl. „Deardevil“), „Dingę“ (angl. „Lost“), „Puiki vieta“ (angl. „The Good Place“). Tad nenuostabu, kad juostos „Sunkūs laikai viešbutyje El Royale“ scenarijus tvirtas, intriguojantis ir sudėliotas taip, kad leistų pajusti visas filmo nuotaikas. Kiekvienas veikėjas nepaprastai įdomus, o iš jų istorijų išplaukiančios paslaptys ir persipynusios gijos, stumia visą filmo liniją į priekį. Režisierius puikiai sužaidė pagrindinių veikėjų kortomis – kai jau atrodė, kad filmo ašis – neurotiškas siurblių pardavėjas, staiga veiksmas pasikeičia ir filmo vairas atsiduria jau kitose rankose. Tačiau trumposios veikėjų praeities istorijos (angl. flashback), o tiksliau – jų kiekis, filmui artėjant prie pabaigos ėmė erzinti – jų paprasčiausiai buvo per daug. Ir veikėjų praeities istorijų blaškymasis privertė pasijusti kaip nestabilioje karuselėje – įsijautus į vieną dalį, žaibišku greičiu grįžti atgal ir šoki į kitą dalį iki galo neišgyvenus prieš tai buvusios. Tačiau, skubu paminėti, finalinės filmo scenos nuoseklios, prikaustančios prie ekrano ir atperkančios visus istorijos pašlubavimus. Būtent paskutinėse juostos scenose atsiskleidžia visas kruvinas ir brutalus istorijos grožis.
Aktorių pasirodymas
Garsiausių ovacijų nusipelno aktorius Chrisas Hemsworthas, jo įkūnijamas Bilis Ly – sociopatas ir Čarlzo Mansono prototipas. Tikrai nesitikėjau, kad grėsmingo stoto Ch. Hemsworthui pavyks pranokti seriale „Vandenis“ (angl. „Aquarius“) pasirodžiusį Gethiną Anthonį, kuris taip pat įkūnijo šį serijinį žudiką, tačiau jam neabejotinai tai pavyko. Kitas mane labai sužavėjęs aktorius – Lewisas Pullmanas, kuris, be kita ko, yra ir garsiojo Billo Pulmano sūnus. Jis atliko viešbučio darbuotojo Mailso vaidmenį. Su šiuo vaidmeniu jis susidorojo tiesiog puikiai, tai emocionalus ir charizmatiškas personažas, kuris filme pateikiamas kaip žmogiškų silpnybių ir nuodėmių objektas. Netgi patį viešbučio padalijimą galima gretinti pasirinkimui tarp gėrio ir blogio, kuris vėliau plėtojamas ir pasirodžius Biliui Ly. Tiesa, jis į viešbutį žengė eidamas per patį ribos vidurį tarsi nesirinkdamas nei gerosios, nei blogosios pusės. Daugiau detalių negaliu atskleisti, nes tai būtų begėdiška, tačiau pamatę filmą tikrai suprasite apie ką aš čia.
Juostoje taip pat pasirodė Jeffas Bridgesas, Cynthia Erivo, Jonas Hammas ir Dacota Johnson, kuriai pagaliau pavyko išsilaisvinti iš ją sukausčiusių pilkų atspalvių. Šio filmo aktorių kolektyvas labai geras ir kiekvienam iš jų pavyko sukurti stiprią istoriją su gilia prasme. Visi veikėjai išskirtiniai ir įdomūs bei džiugina tai, kad jų plėtojimas nesustoja viso filmo metu, sužavėjo ir stipri aktorių tarpusavio chemija.
Techninė pusė ir garso takelis
Muzikinis juostos takelis tiesiog puikus, kiekviena daina ir muzikinis fonas laiku bei vietoje įpinami į siužetą, o tai tik dar labiau stiprino filmo nuotaiką. Muzikai skiriama tikrai nemažai dėmesio ir suteikia papildomo malonumo dozę peržiūros metu.
Techninė pusė be priekaištų – viskas labai stilinga bei estetiška. Filmo dekoracijos, spalvos, šviesa, kostiumai ir grimas tarnauja tam, kad sukurtų nepriekaištingą septinto dešimtmečio aurą ir tai puikiai pavyksta. Kameros darbas vizualiai nepriekaištingas, bet čia kalba jau eina apie dviejų Oskarų nominantą operatorių Seamusą McGarvey, tad kažko prastesnio neverta nė tikėtis.
Pabaigai
Toks aktorių kolektyvas ir stipri kūrybinė grupė sukūrė įtemptą, nenuobodžią ir kupiną netikėtumų kino juostą, kuri tikrai verta bent vienos jūsų peržiūros. Tiesa, po filmo nesijaučia tokio stipraus „oho“ efekto, kokį sukelia Q. Tarantino filmai. Tačiau juosta „Sunkūs laikai viešbutyje El Royale“ tikrai labai įdomi patirtis kino salės kėdėje.
