Suaugusiųjų žaidimai

Filmas „Suaugusiųjų žaidimai“, arba originaliu, kiek kitokiu pavadinimu „Flower“, į savo žaidimus įvelia nuo pat pirmos minutės, mat pačioje pirmoje scenoje esame supažindinami su pagrindine filmo veikėja Erika, tuo metu atliekančią oralinį seksą policininkui. Bet apie tai šiek tiek vėliau.

Pradžiai susipažinkime su žmonėmis, stovinčiais už „Suaugusiųjų žaidimų“. Režisieriui Max Winkler tai antras bandymas pilnametražio kino režisūroje; pirmasis buvo prastai vertinta „Ceremonija“(angl. „Ceremony“) 2010 metais, su Uma Thurman pagrindiniame vaidmenyje. Matyt, prireikė bent septynių metų atsigauti po debiuto nesekmės. Pagrindinę veikėją vaidina Zoey Deutch, pasirodanti epizodiniuose vaidmenyse įvairiuose filmuose, pavyzdžiui „Kelnėse dar ne senelis“(angl. „Dirty Grandpa“) arba „Vampyrų akademija“(angl. „Vampire Academy“). Šis filmas jai debiutas pagrindiniame vaidmenyje. Taip pat dar turime Kathryn Hahn, kuri daugiausia yra vaidinusi komedijose, pavyzdžiui „Mes Mileriai“(angl. „We‘re The Millers“) arba „Blogos mamos“(angl. „Bad Moms“). Ar sumetus visus šiuos žmones į vieną kokteilį gali gautis filmas, geresnis nei vidutinis? Atsakymas: tikrai taip.

„Suaugusiųjų žaidimų“ stipriausia dalis, be jokios abejonės, yra jo scenarijus. Siužetas pasakoja apie  septyniolikmetę paauglę Eriką, kuri užsiiminėja seksualinio pobūdžio aktais su vyresniais vyrais, jos draugės tai užfiksuoja, tuomet tie vyrai būna šantažuojami, ir paauglės iš to užsidirba nemažai pinigų. Erika tuos pinigus taupo, kad sumokėtų savo tėvo, kuris sėdi kalėjime už bala žino ką, užstatą, mat jo pasiilgo. Jeigu tai dar nėra pakankamai įdomu – jos mamos draugo sūnus Lukas įsikrausto gyventi kartu su jais. Jį ką tik paleido iš reabilitacinės ligoninės dėl priklausomybės nuo antidepresantų, tad iš esmės jis yra labai psichologiškai nestabilus. Ir, dideliam Erikos nusivylimui, storas. Tačiau jiedu pamažu išvysto ganėtinai keistą draugystę ir nusprendžia atkeršyti didžiausiam Luko skriaudikui – mokytojui, kuris prieš keletą metų mokykloje prie Luko seksuališkai priekabiavo ir sukėlė visas tas psichologines problemas.

Dar vienas stiprus dalykas – vaidyba. Erikos ir Luko santykiai yra atvaizduoti labai įtikinamai, ir ypač tikroviškai aktorius Joey Morgan išvaidina Luko psichologines problemas, panikos priepuolius ir panašius dalykus. Nors tai jam pagrindinio vaidmens debiutas nebuvo, labai tikiuosi, kad abiems šiems aktoriams tai tik kelio į šlovę pradžia, nes šiame filme pasirodyta tikrai gerai buvo. O dar kiek galima kalbėti ir kalbėti apie Kathryn Hahn ir jos vaidmenį! Ji taip puikiai vaidina mamą, kuri nori būti artima su savo dukra, tačiau žino, kad ir turi išlaikyti kažkokį autoritetą, tad gali praktiškai kiekvieną sekundę matyti vidinę moralės dilemą jos akyse. Išvis, kiekviena scena, kurioje Erika bendrauja su savo mama, kelia šito filmo reitingą vis aukščiau ir aukščiau. Na ir pati Erika, kurią vaidina Zoey Deutch, yra sarkastiška, savim pasitikinti ir gyvenanti gyvenimą visiškai pagal savo taisykles mergina, gali tapti net kokiu feminizmo simboliu jaunoms paauglėms. Na, gal vietomis ir buvo perspausta, bet man labai patiko, kad ši Erika man priminė aktorės Ellen Page suvaidintą veikėją filme „Ledinukas“(angl. „Hard Candy“) savo užsibrėžimu atlyginti skausmą visiems, kas skaudina kitus.

Kalbant apie techninius dalykus, tai kinematografija tikrai puikiai išdirbta. Garso takelis tobulai atitinkantis filmo nuotaiką, vietomis linksmas, vietomis liūdnas, išlaikantis įtampą ir net turintis keletą įsimenamų melodijų. Viso filmo atmosfera man kažkiek priminė 2012 metų filmą „Kelyje“(angl. „On the Road“) pagal to paties pavadinimo Jack Kerouac novelę. Tas toks laisvės ir teisingumo troškimas, jaunatviškas maksimalizmas, ir jausmas, kad pasaulis priklauso tau.

Tačiau tobulų filmų nebūna, ir gink Dieve, nesakau, kad „Suaugusiųjų žaidimai“ yra tobulas. Taip, jis geras, tačiau vis dėlto norisi prisikabinti prie kai kurių aktorių vaidybos ir kai kurių režisūrinių sprendimų. O labiausiai prie ko aš noriu prikibti – tai prie pabaigos. Aišku, jums nieko apie ją sakyti negaliu, tačiau esmė tokia, kad ji… tiesiog kažkokia kitokia. Kitokia, negu buvo visas filmas. Spręsti, ar ji tiko, jau paliksiu jums, ir būtų labai įdomu, jei pažiūrėję filmą, šio straipsnio komentaruose parašytumėte, kokį įspūdį filmo finalas paliko jums. Ačiū.

Apibendrinant tikrai noriu rekomenduoti šį filmą, ypač jeigu esate jaunas ir pilnas vidinės laisvės žmogus. Arba esate šiek tiek vyresnis, tačiau pasiilgęs jaunystės. Arba jeigu esate septyniolikmetės paauglės tėvas ar globėjas. Pasitikėkit manim, jums patiks ir jūs dar kažko išmoksit.