Vokiečių režisierius Christianas Ditteris, besispecializuojantis filmų apie vaikus ir jaunimą kategorijoje, lieka ištikimas sau ir pristato dar vieną į jaunąją auditorijos dalį orientuotą filmą . Šįkart – tai bendras Vokietijos ir Didžiosios Britanijos filmas – romantinė komedija „Su meile, Rouzė“.

Rouzė ir Aleksas – geriausi draugai maždaug nuo penkerių metų amžiaus – maždaug nuo tada, kai pradėjo vienas kitam pasakoti sapnus. Tačiau jiems seniai nebe penkeri – Rouzei (akt. Lily Collins) ką tik stuktelėjo 18 (kas buvo gausiai ir triukšmingai aplaistyta bare – taip gausiai, kad pati Rouzė iš to nelabai ką beprisimena), artėja mokyklos išleistuvės. Tačiau nusprendę, kad, kaip geriausi draugai, jie negali būti pora, abu į išleistuvių šokius su kitais porininkais – Rouzė priima sportiškiausio mokyklos vaikino Grego (akt. Christian Cooke) kvietimą, Aleksas (akt. Sam Clafin) pabando laimę pakviesdamas ko gero karščiausią mokyklos fifą Betani (akt. Suki Waterhouse). Be to, Aleksas nori važiuoti studijuoti į Bostoną, tad tą patį ragina daryti ir Rouzę, tad abu išsiunčia paraiškas.

Aleksas, beje, laiko nešvaisto, ir dar iki išleistuvių permiega su Betani. Rouzė taip pat nemano, kad per išleistuvių šokius dera tik šokti, tad atsiduoda Gregui. Deja, įvyksta šiokia tokia „avarija“, ir Rouzei, apsigobusiai tik Grego (?) švarku (kur dingo suknelė, istorija nutyli) tenka greituoju būdu skuosti pas ginekologą mobiliuoju telefonu bandant paaiškinti Aleksui, kokia neganda ją ištiko.

Netrukus ateina laiškai iš Bostono, patvirtinantys priėmimą į universitetą, Aleksas palaiko intensyvius seksualinius santykius su Betani, o štai Rouzę užgriūva dar viena naujiena, dėl kurios ir Bostonui, ir visai šviesiai ateičiai tenka dėti kryžių. Rouzė laukiasi, tačiau Gregas pasipusto padus ir išrūksta dirbti į Ibizą, o pati Rouzė, nenorėdama stabdyti Alekso, nusprendžia šiam bent kol kas nieko nesakyti. Aleksas išskrenda į Bostoną, o Rouzė su augančiu pilvu lieka gimtinėje ir pagimdžiusi ketina būsimą kūdikį atiduoti įvaikinti, bei prisijungti prie Alekso Bostone. Tačiau gimus Keitei, Rouzė apsigalvoja ir pasilieka naujagimę, bei pasilaidoja po buteliukų, mišinukų, pientraukių ir vystyklų kalnais.

Žinia, yla iš maišo netrunka išlysti, Aleksas apie Rouzės kūdikį netrunka sužinoti, nors ir ne iš jos pačios. Pats Aleksas Bostone gyvena su supermoterimi Sale (akt. Tamsin Egerton) ir jaučiasi beveik laimingas. Beveik, jei taip labai nesiilgėtų Rouzės, su kuria palaiko ryšį susirašinėdami. O ši, Keitei paūgėjus, gauna kambarinės darbą viešbutyje bei karts nuo karto susitinka su kokiu nors vyru (policininku, pavyzdžiui, kuris prirakina ją antrankiais prie lovos). Kol vieną gražią dieną netikėtai į jos ir Keitės gyvenimą grįžta Gregas.

Nemėgstu filmų skirstyti į „vyriškus“ ar „moteriškus“, tačiau „Su meile, Rouzė“ yra daugiau nei akivaizdžiai orientuotas į tam tikrą tikslinę auditoriją – jaunas merginas. Visos „Trys metrai virš dangaus“ („Tres metros sobre el cielo, 2010) gerbėjos turėtų iš džiaugsmo pašokti tiek ir dar maždaug kokį pusmetrį, nes „Su meile, Rouzė“ yra sukurptas pagal lygiai tokią pačią formulę – daug cukraus, daug rožinės spalvos, jauni gražūs aktoriai (o kai jauni ir gražūs – tai aktoriniai gabumai tampa iš esmės antraeiliu dalyku)… Ko daugiau bereikia?

Deja tiems, kam cukruotas rožinis ekranas vis tik kelia šleikštulį, o grakštūs ir treniruoti aktorių kūnai neatperka kartais medinės vaidybos, šis filmas gali ir prailgti. Banalus iki begalybės, nuspėjamas ir neoriginalus. Tam tikra prasme – subanalinta, supaprastinta ir adaptuota filmo „Viena diena“ („One Day“, 2011 m.) versija paaugliams, nors šių filmų, siekiant nepakenkti „Vienos dienos“ reputacijai lyginti turbūt nederėtų. Scenarijus silpnas ir skylėtas, personažai – klišiniai, kartais beveik šaržuoti tipažai, kurių elgesys neturi beveik nieko bendra su realybe.

„Su meile, Rouzė“ veiksmas tęsiasi maždaug 12 metų, tačiau personažai, nelyginant kokie amžinieji Takiai, išlieka tarsi užsikonservavę laike – keičiasi tik šukuosenos. Nei mados, nei technologijų srityse pokyčių irgi neužfiksuota. Gal dėl to pirmasis viešbučio klientas taip gerai po daugiau nei dešimties metų atsimena merginą, kurią matė tik iš nugaros kelias minutes važiuodamas liftu, telefonu isteriškai pasakojančią apie nuslydusį prezervatyvą. Bet dėl to, kad per visus tuos metus beveik nepasikeitė, Rouzė šalia dvylikametės Keitės atrodo panašesnė į šios seserį nei į mamą.

Pačių personažų elgesio logika irgi sunkiai paaiškinama. Rouzei patinka Aleksas, Aleksui patinka Rouzė, bet štai jie „laužosi“ dvylika metų (t .y. visą filmą) ir niekaip vienas kitam to negali pasakyti, tačiau linkę susimesti su kone pirmu pasitaikiusiu ar pasitaikiusia, o Rouzė – dar ir atleisti po penkerių metų netikėtai apsireiškusiam Gregui. Be abejo, tą lengviau padaryti, kai Gregas turi tokį puikiai treniruotą kūną (tą pripažįsta ir pati Rouzė). Apskritai šis filmas gieda ditirambus grožio kultui – jei tik partneris (-ė) pakankamai išvaizdus, tai jau gali būti pakankama priežastis bendram gyvenimui ir/ ar vestuvėms. Todėl Alekso glėbyje ir lovoje atsiduria gal nebūtinai tos moterys, kurias jis myli, bet bent jau tokios, kurių išvaizda verta žurnalų viršelių, o Rouzė šildosi raumeningojo Grego glėby. Žinoma, Gregas yra niekšas, o Aleksas – idealus, bet objektyviai vertinant didelio skirtumo tarp to, kaip elgiasi vienas ir kitas – nėra. Tik Gregui už tai reikia skelti antausį, o Aleksui – viską atleisti. Nes Gregas yra Gregas. O Aleksas yra Aleksas.

Visi personažai yra tipiniai ir neoriginalūs, be menkiausio savitumo, „plokšti“ ir neįdomūs. Išimtis – geriausia Rouzės drauge tapusi raudonplaukė Rubė (akt. Jaime Winstone) ir Rouzės tėtis . Gal vien todėl, kad šie personažai nėra taip labai nusaldinti ir yra bent šiek tiek panašūs į žmones, kuriuos galima sutikti realybėje. Tik, kadangi tai yra antraeiliai personažai, didelio dėmesio ir laiko atsiskleisti jiems neskiriama.

Kad pateisintų komedijos statusą, filmo kūrėjai į „Su meile, Rouzė“ prikaišiojo pigių vulgarių juokelių, kurie, deja, situaciją tik dar pablogina. Komiškomis pretenduojančios būti situacijos dažnai tiek perspaustos ir tokios nuspėjamos, kad tampa net nejuokingos.

„Su meile, Rouzė“ kūrėjai tęsia blogiausias „Saulėlydžio“ („Twilight“, 2008 m.) ir „Trys metrai virš dangaus“ tradicijas, ir pateikia iki negalėjimo saldžią, lipnią ir nelogišką ne itin tinkamus idealus propaguojančią juostą. Vienintelė filmo nauda – įspėjimas apie nesaugaus sekso pasekmes. Belieka viltis, kad bent į tai atkreips dėmesį paaugliai – tai yra, ta auditorija, kuriai ir adresuojamas šis filmas.

5.5
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
4.0
Režisūra
4.0
Kinematografija
7.0
Garso takelis
6.0
Techninė pusė
6.0
Aktoriai
6.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. lukas / 2016 gegužės 31

    Geras filmas man patiko geras filmas10 balų