„Penki tėvai“

Vienas žinomiausių ir pačių pelningiausių rusų prodiuserių, aktorių ir režisierių Fiodoras Bondarčiukas nesiliauja stebinti savo eksperimentais kino pramonėje. Po stulbinančios sėkmės sulaukusios karinės dramos „9-oji kuopa“ ir fantastinės brolių Strugackių „Gyvenamosios salos“ ekranizacijos, kino kūrėjas daugiau nei keturis metus ruošėsi Rusijai ir visam pasauliui pristatyti patį didingiausią šalies karinį epą, kurį palaikė net Holivudo studijos.

Režisierius kviečia nukeliauti į tamsiuosius 1942 metus ir atsidurti pačiame Stalingrado mūšio epicentre, kuriame narsūs kariai visais įmanomais būdais bandė sustabdyti nacius ir tuo pačiu atlaikyti visą griaunamąją Vermachto jėgą, kurios vienintelis tikslas buvo paimti Rusiją.

Apie ką mes čia…

Stalingrado mūšio įkarštyje, penki kariai aptinka merginą, besislapstančią nuo nacių. Vyrai su ja susidraugauja ir visais įmanomais būdais bando apsaugoti, tačiau priartėjus vokiečių kariams, jie neturi kitos išeities, kaip pradėti nelygią kovą su priešiškai nusiteikusiais Hitlerio pakalikais.

Kūrinio vidus

Ketverius metus lauktas Fiodoro Bandarčiuko karinis epas pagaliau pasiekė ir Lietuvos kino teatrus. Tai negali nedžiuginti, nes buvo tiek pažadų dėl juostos unikalumo, jog intriga lydėjo projektą iki pat premjeros. Pažadai neliko tik pažadais, nes gauname tikrai vieną geriausių rusų karinių filmų ir apskirtai, vieną geriausių karinės tematikos filmų. Nuo 1998 metų ir nuo Steveno Spielbergo „Gelbstint eilinį Rajaną“, čia geriausias žanro darbas, kuri teko matyti kine.

Filmas susideda iš dvejų pasakojimų, ir, kas įdomiausia, tai dvi meilės istorijos skirtingose barikadų pusėse. Skamba gana banaliai, tačiau tokiais būdais norima parodyti, jog net kare žmonės sugebėjo džiaugtis smulkmenomis, mylėti vienas kitą, jausti šilumą ir neaplesti artimo sau žmogaus sunkią akimirką. Tuo labiausiai ir žaidžia režisierius su kūrybine grupe, tačiau net tokiais banaliais manevrais jiems sekasi pavergti žiūrovą. Motinų ir vaikų ašaros, negailestingai žudomi žmonės, jokios šviesios akimirkos, vien tik griuvėsiai ir kadaise didingo miesto šešėlis. Kalbant apie meilės istorijas, tai tuo pat metu režisierius pateikia visai nešališką vokiečių ir rusų bendrą paveikslą ir parodo, jog mes visi esame žmonės. Tokie, kurie sugeba mylėti ir tai nepriklauso kur žmogus gimė.

Kaip nebūtų keista, tačiau netgi propagandos prasme, kurios bežiūrint šią juostą matėsi tikrai nemažai, galima sakyti, jog rusai nebuvo taip išaukštinti, kaip daugelyje nacionalinių filmų apie karą. Kaip pavyzdį galima panaudoti du paskutinius karinius Nikitos Michalkovo darbus. Ten taip didvyriškai parodyti rusų kariai, jog net pykino. Čia požiūris į Stalingrado gynėjus labai estetiškas. Taip, netrūksta efektingų ir kraugeriškų scenų, kuriose rusai laimi, tačiau pats kareivių principas visiškai nenusaldintas. Tai viena iš malonesnių filmo akimirkų.

Kariniai veiksmai, kurie labai vaizdžiai parodyti šioje juostoje, nuostabiai papildė ir taip turiningą visumą. Tiesiog iš koto verčiantys rusų ir vokiečių susidūrimai. Labiausiai į akis krenta Holivudiniuose filmuose taip mėgstamas slow-motion efektas. Filmui tai pridavė šarmo, išradingumo ir, be abejonės, efektingumo, kuris kiekvienoje rodomoje scenoje buvo žymiai pakylėtas, kol galiausiai, atėjus pabaigai, savo didingumą iššovė lyg patranka. Iš istorinės pusės, pats Stalingrado mūšis parodytas tik epizodiškai ir labiau dvikovų pavidalu. Tai nėra blogai, tačiau paties šiurpaus miesto laikotarpio taip ir netenka pamatyti.

Daug įtampoje laikančio veiksmo ir tikrai įtraukiančios siužetinės linijos, tad filmas tampa vienu išradingiausių žanro darbu, kurį perspjauti bus labai sunku, nes tokio vizualinio grožio, kurį mums padovanojo režisierius, bus ganėtinai sunku sutikti būsimuose rusų kino projektuose.

Techninė juostos pusė

Maloniausia ir tiesiog stulbinanti filmo dalis – vizualiai tobulas juostos atvaizdas. Be kokių nors priekaištų galima teigti, jog čia kokybiškiausias visų laikų rusų filmas iš vizualiosios pusės. Nufilmuotas žaliame fone ir su kompiuterio pagalba bei IMAX kameromis, filmas atrodo kaip šimtamilijoninis amerikiečių kurtas karinis epas. Stulbinantis rezultatas, kuris tikrai neliks nepastebėtas ir užsienio.

Juostos kameros darbas irgi puikiai priderintas prie efektingų slow-motion scenų, kas dar labiau priartina žiūrovus prie įvykių, rodomų ekrane. Operatorius žaidžia drebančios kameros efektu, kai kariniai veiksmai virsta į asmeninę vokiečių ir rusų dvikovą.

Filmas turi labai išskirtinį garso takelį, kuris nuo pradžios iki galo virpina širdis ir leidžia pajausti tikrą filmo didybę. Įdomiausia, jog čia vienas iš labai retesnių rusų kino atvejų, kai garso takelis taip sugeba pasilikti galvoje praėjus ilgam laikui nuo filmo peržiūros. Stiprūs muzikiniai skambesiai iš filmo padaro tikrą epą, kuris tik dar labiau sutvirtina savo pozicijas kariniame žanre.

Garso montažas pasakiškas. Tokiems filmams toks garso sustiprinimas dar labiau suvirpina širdis ir leidžia atsidurti vos ne įvykių sūkuryje. Kokybė svarbiausia, o tai Fiodoro Bandarčiuko komanda žino.

Aktorių kolektyvinis darbas

Rusų aktoriai, kurie dažnai gali pasigirti teatriniu vaidinimu, šiame filme nenusileido geriausiems Holivudo aktoriams. Žinoma, Oskarinės ir kažkiek labai išskirtinės vaidybos nesimatė, tačiau kiekvienas iš aktorių savo vaidmenys atliko labai įtikinamai.

Pradedame nuo pagrindinio visos šios istorijos pasakotojo balso. Visą filmą lydi vienas ir tas pats balsas, kuris pasakojo apie Stalingrade vykstančius įvykius ir kartu buvo vertėju vokiečių sakomoms replikoms. Nesunku atspėti, jog tai pats filmo režisierius Fiodoras Bandarčiukas. Kaip ir kiekviename savo filme, jis tikrai puikiai atliko vaidmenį, nors čia pasidarbavo tik iš techninės pusės.

Vokiečių karininką suvaidinęs Thomasas Kretschmannas labiausiai krenta į akis. Dinamiškai pateiktas veikėjas, o kartu ir labai draminį vaidmenį atlikęs aktorius savo aktoriniais sugebėjimais parodė, kad net ir nacis gali turėti jausmus. Išties nekasdieninis vaizdas propagandos perpildytame rusų kine.

Piotras Fiodorovas, suvaidinęs pagrindinį vaidmenį, neatsilieka nuo jo kolegos vokiečio, ir kartu su juo jis sukuria tikrą išbandymų šou, kuris atrodo taip epiškai, jog galima net nepastebėti tam tikrų juostos klaidų.

Moteriškosios lyties atstovės irgi labai gerai parinktos. Draminis dvejų moterų vaizdas gali patikti labiausiai, nes karo metu joms buvo sunkiausia. Marija Smolnikova, suvaidinusi Katią ir Studilina, kuriai atiteko garbė įkūnyti Mašą, be priekaištu pasirodė ir savo trapių įvaizdžiu kėlė gailestį ir nuostabą.

Įsimintinu filmo veikėju galima įvardinti snaiperį Čvaniovą, kuris salėje savo sarkastiškai juokeliais bet kokiomis temomis nesiliovė viso filmo metu linksminti žiūrovų. Puikus aktoriaus Dmitrijaus Lisenkovo pasirodymas, priverčiantis šiek tiek atsipūsti nuo karo siaubo, rodomo filme.

Kiti kolektyvo nariai pasidarbavo irgi neblogai. Kiekvienas iš aktorių tiko savo vaidmeniui, todėl bendras personažų vaizdas atkurtas labai natūraliai, kas ir vėl pakelia filmo kokybę iki labai aukšto lygio.

Verdiktas

„Stalingradas“ – tai pats kokybiškiausias kada nors sukurtas rusų filmas ir geriausias per penkiolika metų pasirodęs karinis epas. Be nuostabios vizualizacijos, efektingo ir šiurpą keliančio slow-motion, įsimintinos vaidybos ir unikalaus garso takelio turi dar ir atskirą šarmą, būdingą prabangiems Holivudiniams blokbasteriams.

7.5
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
6.0
Režisūra
7.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
9.0
Aktoriai
7.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Marius / 2013 gruodžio 1

    Katik po perziuros… Filmas neblogas, bet pavadinimas tikrai neatitinka to kas rodoma ekranuose ir ka rezisierius siekia akcentuoti. Juosta tikrai ne epiška (tiesiogine to žodžio prasme) ir per dažnai naudojamas slow-mo efektas neleidzia isijausti i tikra karo chaosa. Spielbergas po „Eilinio Rajeno“ ne ka blogesne juosta „Karo Arklys“ sulklijavo. Ech, i „Stalingrada“ ejau tik del Dario ivertinimo. Filmas emocionalus ir stiprus savo pasakojimu, bet tai tikrai ne karinis epas.Sstiprus 7/10.

  2. tad / 2013 gruodžio 1

    filmas kraupus, imdb ivertinimas itin tikslus jam, su tokiais kaip „9 rota“ jam nera net ko lygintis. Tokio banalumo is rusu puses nesitikejau.

  3. edvis / 2013 gruodžio 2

    LAUKIAM MOTERU RECENZIJO DBR

    • Dario Voitukevez / 2013 gruodžio 2

      Toks apgailetinas filmas, jog net nesinori apie ji rasyti. 🙂

  4. edvis / 2013 gruodžio 2

    haha o jei nepaslaptis koks bent balas butu ?;D

    • Dario Voitukevez / 2013 gruodžio 2

      ‘Valentinas vienas“ – tai mazdaug panasaus lygio filmai. 2/10

  5. edvis / 2013 gruodžio 2

    aisku ;DDD

  6. Tomas / 2013 gruodžio 3

    Keista kad Starving Games 1/10 bet apie ji rasot, o MMG 2/10 bet apie ji nerasot :/

    • Dario Voitukevez / 2013 gruodžio 3

      Gerai, rytoj parasysiu 🙂 Nes jau tiek Feisbuke, tiek cia zmones praso. 🙂

  7. Haya / 2013 gruodžio 5

    9/10? Nejuokaukit. Filmas nepaprastai lėkštas, nepadeda net jo prigrūdimas slow-motion kiekvieną kart kai sprogsta granata. Kritinės filmo vietos – itin prasti herojų paveikslai, ypač pagrindinio herojaus, kuriam bandyta uždėti kažkokią kietuolio kaukę ir kuriam lyg „iš oro“ kildavo tikriausiai prasčiausi taktiniai sprendimai (pvz. liepimas nušaut vieną iš narių, ar visiškai aklas vokiečių puolimas, jiem žudant motiną su vaiku). Kad filme bus aiškiai perspausta rusų kareivių drąsa ir atsidavimas savo šaliai, o vokiečiai bus vaizduojami kaip parsidavėliai buvo aišku dar nepradėjus filmo, tad tai nestebino, na nebent gyvųjų fakelų puolimas filmo pradžioje išlaužė šypseną. Nuo dialogų kvailumo, norėjosi užsikimšti ausis, iš išleistų pinigų juostos kūrimui, rašytojams tikrai pagailėta. Filmo spalvos, patenkinamos, o dar pridėjus visą laiką krentančius pelenus bei perspaustą kontrastą. sukuriama slogi atmosfera, kurios čia užtenka. Filmo garso takelis – neužkliūnantis ambient pragrojimas, nevertas dėmesio. Labiausiai mane nuvylė kameros darbas, nereikia užmiršti, kad filmas statytas šalyje kurioje apstu kinematografinių šedervų sukurtų tokių genijų kaip Tarkovskis ar Sokurovas , o čia mum buvo patiekta vizualinė banalybė su 3D ženklu. Išvada – 3/10 ir ne daugiau

  8. Evizz / 2013 gruodžio 6

    „„Stalingradas“ – tai pats kokybiškiausias kada nors sukurtas rusų filmas.“ For real? c’mon…Labai jau drastiškas pasisakymas.

    • Dario Voitukevez / 2013 gruodžio 6

      Is technines cia yra tiesa. 🙂

  9. Snakebite / 2013 gruodžio 28

    Visiškai sumišęs… Dario recenzijoj duoda 9/10, postringauja apie kažkokį šarmą, tačiau čia pat komentuoja, kad filmas apgeilėtinas ir linkomanijoj filmo turinį prilygina banaliam popsui…
    Taip išeina, kad bendram filmo vertinimui nulinis turinys ir beviltiškai banali istorija neturi jokios įtakos… viską nusveria techninė filmo pusė…
    Paties recenzijos(iki šios) man buvo vienas pagrindinių aspektų renkantis filma…. tačiau po šito akibrokšto, net nežinau…

    • Dario Voitukevez / 2013 gruodžio 28

      Beveik 90%, ka rodo FC, MK yra popsas. 🙂 As esu autorinio, arthousinio, klasikinio kino myletojas. Stalingradas yra popsas, bet labai kokybiskai sukurtas. Ziurint si filma reikia atsizvelgti tik i rusu kino perspektyva. Taip, cia pats kokybiskiausias savo technine puse ir zinoma produkcija rusu filmas, kuris galetu konkuruoti su Holivudine produkcija, bet tik tiek. Filmas gavo 9 uz tai, jog matoma pazanga sios salies kino industrijoje. Jeigu vertinciau filma labai subjektyviai, jis is manes gautu 4-5, bet ne daugiau.