Solo. Žvaigždžių karų istorija

Kino kompanija „Disney“ po truputį tampa didžiausia jėga šiuolaikiniame Holivude. Supirkinėdama kitas studijas ir gaudama autorines teises į žymiausius veikėjus, „Disney“ užkūrė totalų pinigų kalimo fabriką. Jie jau mus įpratino, kad kiekvienais metais sulauksime kelių filmų apie „Marvel“ komiksų superdidvyrius. Naujus įpročius po truputį įdieginėja ir su „Žvaigždžių karų“ istorijomis, nes nuo 2015 metų kasmet mes sulaukėme naujų nuotykių iš galaktikos toli toli. Tai turėtų tęstis dar ilgai, nes filmai patvirtinti dar bent dvejiem metams į priekį, o naujienų apie dar daugiau šalutinių projektų, kurie praplės „Žvaigždžių karų“ pasaulį, vis daugėja. Jei ateityje numatoma pasakoti naujas istorijas apie naujus veikėjus ir aplankyti dar nematytas planetas, tai dabar kino kūrėjų akys krypsta į jau žinomus veikėjus. Konkrečiai šiais metais „Lucasfilm“ ir „Disney“ mus kviečia iš arčiau susipažinti su Hanu Solo ir nuotykiais, nutikusiais dešimtmetį prieš įvykius, rodomus „Naujojoje viltyje“ (angl. „A New Hope“).

Trumpai apie siužetą

Visą laiką norėjęs tapti geriausiu erdvėlaivių pilotu visoje galaktikoje, Hanas Solo (akt. Aldenas Ehrenreichas) netikėtai susideda su Tobajaso Beketo (akt. Woody‘is Harrelsono) vadovaujama gauja. Norėdamas gauti pinigų ir už juos nusipirkti kosminį laivą, Hanas leidžiasi į nuotykius, kuriuose sutiks ne tik savo būsimą ilgametį partnerį Čiubaką (akt. Joonas Suotamo) bet ir kažkada prarastą mylimąją Kirą (akt. Emilia Clarke).

(Ne)reikalingas filmas

Ir tarp užkietėjusių šios kosminės epopėjos, ir tarp paprastų kino gerbėjų vis netyla diskusijos, ar reikalingi naujieji „Žvaigždžių karų“ filmai arba ar jų reikia tiek daug ir taip dažnai. Žvelgiant iš filmų kūrėjų pusės, taip, reikalingi, nes jie suneša galybes pinigų, tad kam dabar pjauti žąsį, kuri deda auksinius kiaušinius (nors verta pažymėti, kad mūsų aptariamo filmo atveju, bilietų pardavimai nėra ypatingai džiuginantys, tad „Žvaigždžių karų“ filmų gamintojai gali sulėtinti tempą ir įjungti žemesnę pavarą). Žiūrovų pusėje galima įžvelgti keletą stovyklų. Vienoje yra žmonės, kuriems nesvarbu, koks produktas, svarbu, kad tai būtų „Žvaigždžių karų“. Keletas tokių žmonių, tikriausiai, mokėtų pinigus vien už tai, kad didžiajame ekrane pamatytų, kaip jų mėgstamas veikėjas miega. Kitoje stovykloje yra ta auditorijos dalis, kuri vertina filmo kokybę. Tarp jų irgi yra tų užkietėjusių fanų, tačiau kai konvejeriu važiuoja vis daugiau produktų, jiems iš filmų norisi kažko daugiau, o ne tik etiketės „Žvaigždžių karai“. Norima arba naujų istorijų, arba to, kas papildytų jau žinomus siužetus ar mylimus veikėjus.

„Solo. Žvaigždžių karų istorija“ (angl. „Solo: A Star Wars Story“) turėtų priklausyti tai antrajai kategorijai. Šio projekto esmė yra supažindinti su įvykiais, kai Hanui Solo dar nepriklausė „Tūkstantmečio sakalas“, kai jis dar nebuvo žymiausias kontrabandininkas ir pilotas visoje galaktikoje, ir kai jis dar nepažinojo nei Luko, nei Lėjos.

Visgi, filmas tik iš dalies atlieka šią funkciją. Taip, jis papasakoja dar negirdėtą Hano Solo nuotykį ir… viskas. Ši istorija nieko per daug neprideda nei pačiam veikėjui, nei mūsų požiūriui į jį. Taip, mums parodoma kaip jis susipažino su kai kuriais kitais veikėjais. Tačiau atmetus tai, mes nieko per daug naujo nesužinome, šis filmas per daug nepraplečia suvokimo apie Haną Solo. O ir didžiajame „Žvaigždžių karų“ paveiksle ši juosta yra tik keletas smulkių potepių. Jeigu jų nebūtų, per daug ir nepasigestume.

Vis tik, „Solo“ spinduliuoja tą „Žvaigždžių karų“ žaismingumą ir nuotaiką, kurios fanai buvo pasigedę „Paskutiniuose džedajuose“ (angl. „Last Jedi“). Nors nevisada tą senąją atmosferą perteikti pavykdavo, tačiau vietomis ji jautėsi, o tai šiam filmui gali uždirbti papildomų simpatijos taškų.

 „Solo“ galima palyginti ir su kitu tos pačios sagos šalutinio projektu „Šelmis-1“ (angl. „Rogue One“). Pastarasis filmas galėjo būti dar didesnis nusivylimas, nes jo istorija kaip ir aiški. Filmas pasakojo apie komandą, kuri turėjo pagrobti „Mirties žvaigždės“ brėžinius. Kas matė patį pirmąjį „Žvaigždžių karų“ filmą, žinojo, ar ši užduotis buvo įgyvendinta. Tačiau nors pabaiga ir buvo minimaliai žinoma, „Šelmis-1“ nenuvylė. Filmo istorija buvo gerai sukalta, naujų veikėjų istorijos sudomino. Ir tai nebuvo tik standartinis veiksmo nuotykių filmas, jame slypėjo ir tas siužetinis, kartais ir filosofinis gylis, kuris praturtina kūrinį. Būtent toje juostoje esantys keletas sluoksnių praturtino suvokimą apie patį pasipriešinimą ir pasiaukojimą, kurį vėliau matome originalioje trilogijoje.

„Solo“ yra vienasluoksnis filmas, tad jau šioje srityje nusileidžia savo kolegai. O ir tas vienintelis sluoksnis turi šiokių tokių problemų, apie kurias dabar ir pakalbėsime.

O jei nebūtų Hano Solo?

O dabar pabandykime į „Solo“ pažvelgti ne kaip į vieną iš „Žvaigždžių karų“ filmų, o tiesiog, kaip į bet kokį kitą filmą. Atmeskime visus sentimentus, nusistatymus ir panašius dalykus. Koks šis filmas yra kaip filmas?

Įsitraukimas į filmą ir nuomonė, ar jis įdomus, ar ne, dažnai keitėsi paties seanso metu. Aš grubiai skirstyčiau juostą į tris dalis. Pati pradžia iškart dovanoja mums veiksmą ir įtampą, bet sunku šią dovaną priimti. Nes nors mes iškart esame įtraukiami į bėgantį siužetą, tai neypatingai įtraukia, o kai epizodai priverčia kilstelėti antakį.

Įsitraukimas į tai, kas vyksta ekrane, ateina labai lėtai. Nors viskas lyg ir aišku, bet atleiskite, istorija nelipo ir didelio rūpesčio, kas atsitiks veikėjams, nebuvo. Po truputį viskas prasidėjo keisti į gerąją pusę, kai vyko su traukiniu susijusi scena. Geras, kokybiškai nufilmuotas ir surežisuotas veiksmas šiek praskaidrino iki tol neypatingai įdomią patirtį. Ir nors vėliau siužetas vėliau nebuvo kažkoks stebuklingai įdomus ar stebinantis, gerai padarytos veiksmo scenos ir nuotaikingesnės akimirkos neleido nuobodžiauti. Tačiau nuovargis didėjo filmui einant į pabaigą. Netikėti siužeto vingiai nebuvo baisiai netikėti, o ir ta apatija tam, kas nutiks su pagrindiniais veikėjais, vėl sugrįžo.

Tad mano asmeninė patirtis su „Solo“ buvo labai dvejopa, nors kaip ir supratote, įdomumą mačiau tik filmo viduryje. Žinau, kad bus žmonių, kuriems šis filmas visas nepatiks. Jau mačiau nuomonių, jog tai puikus filmas. Puikus ar nuostabus jis tikrai nėra, bet tos veiksmo scenos ir nuotaikingesni momentai leidžia šiai juostai būti visai neblogo „spragėsinio“ pramoginio kino pavyzdžiu.

Vis tik, didelė filmo bėda yra tas nuotaikų šokinėjimas. „Solo“ šiek tiek atrodo kaip iš atskirų dalių sulipdytas filmas, šioks toks kratinys. Žinoma, tam įtakos galėjo turėti ir tai, kad kūrimo procese pasikeitė juostos režisieriai. Galima spėti, kad ši rokiruotė turėjo įtakos šiokiam tokiam filmo išsibarstymui. Galbūt, jei nuo pat pradžių iki pabaigos kūrimo laivui būtų vadovęs vienas kapitonas, filmas būtų buvęs vientisesnis, o tuo pat metu ir nuomonė, pažiūrėjus šį kurinį, būtų mažiau dvejopa.

Tačiau iš blankių nuotykinių filmų kategorijos „Solo“ pakelia būtent tai, kad jis priklauso „Žvaigždžių karų“ šeimai. Papildomi sentimentai suteikia ir kitokį žvilgsnį į visą kūrinį. O toks prekės ženklas kaip „Žvaigždžių karai“ suteikia ir galimybę surinkti didesnį biudžetą, ir galimybę pasikviesti geresnius aktorius, ir galimybę naudoti įspūdingesnius specialiuosius efektus. Ateiviai, robotai ir kosmoso vaizdai, kaip ir priklauso „Žvaigždžių karams“, atrodė gerai ir kokybiškai. Vis tik, akmenėlis dėl techninės filmo pusės skries į „Solo“ daržą. Nesu tikras, ar čia mūsų kino teatrų technika neišneša, ar čia jau kūrėjų failas, bet net pusę filmo buvo taip tamsu, kaip toje vietoje, į kurią saulė niekada nešviečia. Ir čia kalbu ne apie niūrią tamsią atmosferą. Kalbu apie tragišką spalvų ir apšvietimo parinkimą, jog labai ilgai toje prietemoje gerai nesimatė net veikėjų veidų.

Vardai ir veidai

Aldenui Ehrenreichui teko užduotis apsiauti labai didelius batus. Įkūnyti vieną ikoniškiausių praėjusio amžiaus Holivudo veikėjų yra žvėriškai sunki užduotis. Aktorius nepasišiukšlino, bet batai vis tik buvo per dideli. Vietomis jis bandė kopijuoti Harrisoną Fordą, kartais bandė pasitelkti savo žavesį. Ir dažniau jam labiau pavyko būti kažkuo kitu, o ne Hanu Solo. Tas veikėjas buvo įdomus, tačiau nebuvo toks įtraukiantis kaip H. Fordo įkūnytas Hanas.

Donaldui Gloveriui taip pat teko užduotis įkūnyti jau matytą ir daugelio mylimą veikėją. Jo vaidinamam Lando Kalrisianui tiek daug įtampos neturėjo būti. Donaldo Gloverio vaidyba buvo puiki ir dažniausiai jo vaidinamą veikėja stebėti buvo smagu, tačiau scenaristai kartais jam suteikė gana netikėtų savybių, kuriomis senasis Lando nepasižymėjo. Jos šiek tiek nustebino, tik iki galo nesu tikras, ar iš gerosios pusės.

Woody‘is Harrelsonas po truputį žengia į tą šiek tiek vyresnių, bet dar ne veteranų aktorių kategoriją, kurie jau užsitarnavo savo vardą ir pradeda visuose filmuose vaidinti tą patį veikėją. Tokia Brado Pitto ir Johnny‘io Deppo lyga. Tad Woody‘is Harrelsonas buvo Woody‘io Harrelsono tipo kosmoso nusikaltėlis. Jei jums patinka šis aktorius, nenusivilsite, o man džiugu, kad būdamas savimi iš tokių projektų jis gali sau grynintis riebius čekius.

Didžiausias nusivylimas man buvo Emilia Clarke. Bent kol kas man neatrodo, kad ji gali būti didelio filmo žvaigžde. Jos vaidinama Kira buvo nuobodoka veikėja, o aktorė taip pat neišlaužė kažkokių stebuklų. Pati aktorė minėjo, kad jai į naudą išėjo režisierių pasikeitimas, nes iki tol nežinojo, kokia turi būti jos vaidinama veikėja. Bent man pasirodė, kad net ir pasikeitus režisieriui, ji nesuprato to. Gal aš nesupratau, bet man tai taip pat nerūpi, kaip nerūpėjo Kira viso seanso metu.

… ir pabaigai

„Solo. Žvaigždžių karų istorija“ yra standartinis pramoginis filmas, kurį galima pažiūrėti vieną kartą ir to vieno karto užteks. Į aukštesnį lygį iš blankių panašaus lygio juostų masės jį iškelia tai, kad „Solo“ yra „Žvaigždžių karų“ filmas, o tai suteikia ir didesnį susidomėjimą, ir geresnes galimybes filmą kokybiškai padaryti. Tačiau prasti pirminiai bilietų pardavimai rodo, kad žiūrovai nori kažko daugiau nei tik vidutiniško filmo su „Žvaigždžių karų“ etikete. Tad „Disney“ ir „Lucasfilm“ vadovams teks pasukti galvas, kaip mus visus sudominti ir nustebinti, nes nostalgijos korta, ištraukiama kiekvienais metais, pradeda nebeveikti.