„Šokiai?“
Dokumentinių filmų apie šokius kūrėjas, korėjietis Bensonas Lee, pirmą kartą bando prastumti savo breakerių viziją į didžiuosius ekranus, pristatydamas vaidybinį filmą apie didžiausią pasaulyje gatvės šokėjų čempionatą „Metų mūšis“.
Dokumentalistas kviečia atsidurti amerikiečių svajonių komandoje, kurioje kiekvieną dieną vykstą kova dėl išlikimo, užsimezga naujos draugystės ir šokiai tampa tikra religija jauniems žmonėms.
Apie ką mes čia…
Buvęs krepšinio treneris Džeisonas Bleikas niekaip negali susitaikyti su savo padėtimi visuomenėje. Vyras neteko visko ką mylėjo, yra palūžęs ir tiesiog neturi prasmės gyventi, jis tik egzistuoja. Netrukus į jo namų duris pabeldžia senas pažįstamas, kuris pasiūlo jam treniruoti šokėjų komandą ir važiuoti su jais į pasaulinį breakerių čempionatą Prancūzijoje. Po ilgų apsvarstymų, Džeisonas priima šią atsakingą užduotį ir bando suburti geriausią istorijoje nacionalinę komandą – svajonių komandą.
Kūrinio vidus
Jau tris metus iš eilės galime pasigesti kokybiško filmo apie šokius, kuriame dominuotu ne tik jaunų žmonių meistriškai pateikiami judesiai, bet dar ir neblogai pateiktas scenarijus. Lygiai prieš mėnesį galėjome nuliūsti pamatę „Ženk pirmą žingsnį“, todėl lūkesčiai dėl šios juostos buvo nemaži. Visgi norėjosi pamatyti bent kokybišką choreografiją, kurią mums žadėjo anonsai, bet, deja, gauname dar prastesnį darbą, nei minėtasis filmas su Boa priešaky.
Nuskambės juokingai, tačiau šį kartą mes gauname filmą apie šokius, kuriame apie šokius kalbama labai daug, bet jie patys čia paskutiniame plane. Netgi „Šokis hip hopo ritmu“ atrodo kaip šedevras, palyginus su šiuo nekokybišku ir nuobodžiu darbu. Viskas lyg ir prasideda žvaliai, tačiau po labai trumpo įvado apie patį čempionatą prasideda drama, kurioje viso filmo metu tenka stebėti pagrindinio veikėjo kančias ir jo treniruojamos komandos santykių aiškinimą. Žinoma, viskas vystosi labai banaliai, sunki pradžia, nesutarimai, tačiau po vieno ar kito incidento jiems viskas pavyksta, jie tampa viena šeima. Filme jokių naujovių, vien klišė ant klišės. Dar prie veiksmo pateikimo prisideda apgailėtini dialogai, kurie verčia tik juoktis iš kūrėjų originalumo stokos. Su tokiais liūdnais vaizdais, siužetinė filmo linija ir veiksmo pateikimas verčia snūduriuoti kino salėje belaukiant pabaigos.
Filme nemažai įvairių personažų, tačiau iškart matosi amerikietiškumas ir tolerancijos kibiras, susijęs su rasistais, homoseksualais ir seksizmu. Kaip gi kitaip, komandoje tikrai privalo būti įvairių etninių grupių žmonės, todėl vietos užtenka juodaodžiams, baltaodžiams, lotynų amerikiečiams, žydams ir azijiečiams. Suprantama, nieko nesinori įžeisti, bet čia jau buvo viršūnė. Tokiu būdu parodoma, jog JAV yra rojus visokio plauko žmonėms, o kitos valstybės – tiesiog nieko vertos nacijos.
Humoro, kaip ir įprasta tokiuose filmuose, yra, tačiau ir jis per daug „protingas“, kad jį galima būtu suprasti. Vidurinio piršto rodymas tarp veikėjų tapo labai madingas, todėl įvairiose scenose labai ilgai galima stebėti jo manevrus. Prie humoristinės pusės prisideda labai jau akivaizdi Braun reklama, kuri puikuojasi ne tik ant šokių aikštelės stendų, bet ir pagrindiniai herojai kartas nuo karto pasinaudoja skutimosi mašinėlės paslaugomis. Suprantama, kad kūrėjai bent kažkiek pinigų susigražino už filmo produkciją, tačiau jau kiekviename kampe rodomas Braun logotipas verčia jaustis nepatogiai, lyg tai būtų per prievartą peršama prekė.
Atsižvelgus į visus filmo kozirius, kurių čia tiesiog nebuvo, pasigendame ne tik šokių, bet dar ir savo laiko, kuris išvaistomas tuščiai, o atėjus finaliniam šokiui suprantame, jog kūrėjai dar ir pasišaipė iš mūsų. Tokio silpno filmo šokių tematika dar neteko matyti, todėl tikėtina, jog kitais metais galima bus išvysti šį darbą Auksinių aviečių apdovanojimuose.
Techninė juostos pusė
Žiūrint į techninę filmo pusę, gaunamas panašus smūgis kaip ir stebint juostos siužetinės linijos pateikimą.
Šokiai, kuriuos galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, parodyti taip silpnai, jog iš karto kyla klausimas ką filmavimo aikštelėje veikė operatorius. Tokio klaikaus pateikimo tiesiog neteko matyti. Operatorius nesugebėjo susikoncentruoti ties judesiais, todėl vietoje šokių gauname publikos reakcijas, ir klyksmus.
Garso takelis neblogas, nors muzikos čia taip pat trūko. Kelios neblogos dainos ir viskas. Tuo pasibaigia atmosferos kūrimas. Tokio pobūdžio filmui muzika turi buti neatsiejama nuo šokių, bet, galiausiai, pasigendame abiejų šios tematikos ingredientų.
Montažas klaikus, nors net ir jis nesugebėtų pagerinti tokio prasto scenarijaus. Garso montažas vienintelis šviesiausias filmo momentas, nes keliose scenose buvo jaučiamas galingumas, sklindantis iš ekrano pusės, bet pasibaigus vieninteliam ilgesniam pasirodymui viskas vėl grįžta į senas vėžias.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pagaliau priėjome prie prasčiausios filmo dalies, kur aktoriai nevaidino, jie tik buvo kadre.
Pagrindinio vaidmens atlikėjas, visiems puikiai žinomas serialo „Dingę“ žvaigždūnas Joshas Holloway‘us, pasirodo klaikiai. Išvis sunku suvokti, ką jis čia veikė. Kartais atrodė, kad aktorius pats gėdijasi filmuotis šiame projekte, nes jo akyse buvo tiek nevilties, kad net pagailo taip žemai smukusio kadaise vieno žinomiausių televizijos aktorių.
Chrisas Brownas – dar viena filmo tragedija. Žinomas dainininkas bandė save pateikti visais įmanomais būdais, bet galiausiai gavosi klounada, kurios pagrindiniu nevykėliu tampa jis pats. Tikėkimės jog daugiau nereikės jo pamatyti didžiuosiuose ekranuose, nes vaidybos prasme jis beviltiškas.
Lazas Alonso, Caity Lotz ir Joshas Peckas vaidinę vienus iš pačių pagrindinių filmo herojų savo neprofesionalumą irgi prideda į bendrą vaidybos katilą, todėl filmas visais atžvilgiais tampa žlugusiu reikalu bet kokiam žiūrovui, jau nekalbant apie visus kitus filme pasirodančius žmonės.
Verdiktas
„Šokių aikštelės dievai“ – tai prasčiausias per daugelį metų filmas šokių tematika, kuriame dominuoja ne šokiai, o banali drama, prisodrinta prasta vaidyba, nuobodžia siužetinę linija, klaikiu operatoriaus darbu ir choreografijos nebuvimu. Galiausiai galima suprasti, kad kūrėjai tiesiog pasišaipo iš žiūrovų, pristatydami jiems nieko vertą muilo operą.
