„Pasmurfaukime“

Nuotykių filmų, skirtų jauniausiai auditorijai, autorius, režisierius Raja Gosnellis eilinį kartą nenusileidžia savo tradicijoms ir pristato dar vieną smagų darbą, galintį nuoširdžiai pradžiuginti mažylius ir jų tėvelius.

Tokių juostų kaip „Vienas namuose 3“, „Didžiosios motušės namai“, „Skubio Du“ dilogija bei 2011 metais pasirodžiusių „Smurfų“ kūrėjas kviečia dar kartą atsidurti mėlynų žmogeliukų nuotykių sūkuryje, kartu su jais stoti į kovą prieš piktadarį Gargamelį ir patirti įsimintiną kelionę po Paryžių, kuris akimirksniu pamėlynuos nuo smurfų invazijos.

Apie ką mes čia…

Po Patriko pažinties su mėlynaisiais žmogeliukais, išlindusiais į realų pasaulį, prabėgo nemažai laiko. Smurfai nerūpestingai leidžia puikias dienas savo kaimelyje nesibaimindami piktojo burtininko Gargamelio, užstrigusio Niujorke. Deja, piktadaris jau rezga naują planą, kaip pasisavinti iš smurfų jų jėgą. Nauja kova su blogiu prasideda ir šį kartą kovos lauku tampa meilės miestas – Paryžius.

Kūrinio vidus

Pirmas filmas, kurį pamatėme 2011 metais buvo skirtas įvairaus amžiaus žiūrovams, nes, reikia pripažinti, nemažai žmonių ėjo kamuojami nostalgijos vaikiškiems prisiminimams, susijusiems su animacija, komiksais ar knygutėmis smurfų tematika, kurios buvo gana populiarios prieš kelis dešimtmečius. Šį kartą kūrėjai sužaidžia paprasčiau – pristatydami itin vaikiško pobūdžio filmuką, kurį žiūrint net nekyla jokie sentimentai ir prisiminimai apie vaikystę. Gaunamas labai sausas produktas, kurio vienintelis tikslas – pasipelnyti.

Filmas perpildytas nesąmoningais veiksmais, siužetinės linijos pateikimas taip pat labai nuspėjamas, banalus, o kas blogiausia – neoriginalus. Siužetinė linija vystoma visiškai be jokios idėjos ir tik filmo viduryje atsiranda vienas iš dviejų labai gerų momentų. Kalbame apie Audrey Hepburn. Taip, būtent apie kino Divą iš didžiosios raidės, vaidybos virtuozę, legendinę Audrey Hepburn. Žinoma, galima nutuokti, jog peržiūros metu auditorija nė nesuvoks, kas vyksta, nes, visgi, abejotina, jog vaikai yra susipažinę su kino klasika. Kaip bebūtų keista – ši scena pati linksmiausia viso filmo metu. Antra panaši akimirka atsiranda tik filmo pabaigoje, kai bandoma pavaizduoti epinę kultinio „Žmogaus su randu“ sceną. Visa kita, kas parodyta filme, daug kartų matyta kituose žanro darbuose.

Juostoje bandoma parodyti tėvo ir vaikų santykius ne tik tarp smurfų, bet ir žmonių, šiek tiek sugraudinti pernelyg jautriu kontekstu. Ką gi, čia ne drama, kad būtų galima palikti kokį stipresnį pojūtį, tačiau šiame filme kūrėjai bent jau nedegradavo taip kaip „Alvino ir burundukų“ atveju, kur matėme žvėrišką pornografiją. Yra daug vietų, kur bandoma žiūrovus papirkinėti ne itin vykusiais juokeliais „Tomo ir Džerio“ stiliumi, bet ne tai blogiausia. Labiausiai ausis rėžia pokalbiai apie tualetinius reikalus. Nejau vaikams iki pilnos laimės reikia kakučių, bezdalų ir veikėjų, pavadintų pimpačkiukais? Neskanu, tiesiog neskanu.

Dar viena keistenybė – personažai. Kaimelyje matome tiek daug smagių smurfų, tačiau kūrėjai kažkodėl pasirenka pačius neįdomiausius, ir tai tik keturis. Pirmame filme bent buvo galima pasijuokti iš kiekvieno  jų, o čia paradui vadovavo narcizas, niurzga ir kerėpla. Na ir dar mėlynasis Kalėdų senelis pasirodydavo kartas nuo karto kadre. Skurdžiai šį kartą pasmurfavome.

Vienintelis žavus filmo akcentas – puikios filmavimo vietos. Paryžius ir jo gatvelės keri akis, jog kartais bandai nekreipti dėmesio į vykstantį veiksmą, o tik mėgaujiesi meilės miestu. Silpnas filmas, labai nusileidžiantis savo pirmtakui, o kai pagalvoji, kad 2015 metais išvysime trečią dalį, pasidaro nejauku.

Techninė juostos pusė

Reikia pripažinti, jog vizualiai filmas padaro įspūdį , nes ir specialieji efektai kokybiški, ir pats naktinis miesto fonas pakeri, bet patys smurfai išliko tokie pat nenatūralus kaip ir pirmame filme.

Garso takelis siaubingas, nedvelkia juokiais nuotykiais, kompozicijos silpnai priderintos prie scenų, ir tik viena daina praskaidrina peržiūrą – Fort Minor ir jų hitas „Remember the name“. Montažas irgi labai klaikus, kartais matosi atskiras kadrų kratinys.

Operatorius, kuris derino savo veiksmus su 3D formatu, kad žiūrovams būtų galima nuo vieno ar kito smurfų šoktelėjimo į ekrano pusę atitraukti galvas, pagirtinas. Vaizdžiai parodomas ir pats Paryžius ir jo nuostabios apylinkės. Reikia už tai padėkoti kūrėjams, nes bent čia nesusimovė ir leido akims pasimėgauti.

Aktorių kolektyvinis darbas

Kaip ir pirmoje juostoje, čia irgi dominavo neįprasto talento aktorius – Neilas Patrickas Harrisas. Kaip visada smagus ir žvalus pasirodymas. Žinoma, šį kartą Neilui į pagalbą atėjo sunkioji artilerija – airis Brendanas Gleesonas. Jo pasirodymas labiausiai nustebina, nes retai galima pamatyti šį Holivudo veteraną tokio pobūdžio filmuose. Malonus duetas.

Hankas Azaria, suvaidinęs Gargamelį, irgi vertas pagyrų. Jis neblogai įvaldė piktojo burtininko personažą, bet kiti aktoriai labai neįtikinami. Net ir kai kurių smurfų įgarsinimas per daug prastai perteikia jų charakterio esmę.

Verdiktas

„Smurfai 2“ – tai klaikus 2011 metų hito tęsinys, kuriame vienintelė šviesiausia akimirka tampa Audrey Hepburn paminėjimas. Iki negalėjimo nuvalkioto scenarijaus, prastų juokelių, banalių veikėjų veiksmų perpildyta juosta tėra dar vienas vaikams skirtas muilo burbulas, kuriame be smagių aktorių ir vizualaus grožio pasigendama nuoširdumo ir šilumos.