Smūgis žemiau juostos

„Anti superherojai“

2010 metais pasirodžiusi garsiojo Marko Millaro komikso ekranizacija iš karto užsitarnavo milijonų kino gerbėjų simpatijas ir galiausiai tapo kultiniu darbu, įnešusiu daug įdomybių savo žanre. Juostą tąkart režisavo perspektyvus Matthew Vaughnas, kuris atvėrė sau naujas galimybės Holivude. Ilgi svarstymai ir gerbėjų maldavimai dėl tęsinio buvo išgirsti, todėl grafinių novelių autorius sukūrė dar vieną komiksą apie superherojų nevykėlį. Už juostos sukūrimą tapo atsakingas mažai žinomas režisierius Jeffas Wadlowas, kurio garsiausias darbas yra veiksmo drama „Niekada nepasiduok“.

Jaunas kino kūrėjas kviečia dar kartą atsidurti pavojingame naktiniame mieste ir kartu su gauja geranoriškai nusiteikusių piliečių pradėti kovą su nusikalstamo pasaulio atstovais iki tol, kol pagaliau normalūs žmonės galės ramiau atsikvėpti.

Apie ką mes čia…

Deivas Lizevskis vėl išgyvena ramią ir niekam tikusią paauglystę ir nesivelia į jokias avantiūras su savo jau legenda tapusiu Kikeso kostiumu. Tuo tarpu jo priešas Raudonasis rūkas persikūnija į miesto siaubą – Močkrušį , žadantį kartą ir visiems laikams atsikratyti jo tėvą nužudžiusio Deivo. Susiburia dvi kovingai nusiteikusios stovyklos, o kuri iš jų laimės kovą dėl miesto nulems tik žūtbūtinis mūšis.

Kūrinio vidus

Pirmas filmas išties tapo vienu iš įdomesnių 2010 metų kino sezono atradimų. Jame buvo visko – ir pašėlusio veiksmo, ir nuotaikingų dialogų, nutrūktgalviškų kaskadinių triukų ir charizmatiškų veikėjų. Taigi nenuostabu, kad taip nekantriai buvo laukiama tęsinio, kuris iš tiesų pateisino visus lūkesčius. Ypač, atsižvelgiant dar ir į tai, kad antras komiksas labai silpnas, kas šiek tiek nedavė ramybės laukiant ekranizacijos.

Vargu ar šiame filme galime pamatyti kažkokių naujovių, nes viskas sutampa su pirmtaku, tačiau kiekviena scena ir pokštai neblogai apgalvoti ir nesukuria nemalonių pojūčių tiek gerbėjams, tiek eiliniams žiūrovams mėgautis ekrane rodomu veiksmu. Viskas sutampa su pirmos juostos atmosfera, todėl peržiūra tampa dar malonesnė. Siužetinės linijos pateikimas kaip ir pirmoje dalyje sukasi aplink vieną herojų. Šiuo atveju pagrindiniu protagonistu tampa ne Deivas, o Mindė, kuri naktimis įkūnija Muštukę. Komikso ir kino kūrėjų sprendimas žvelgti į viską iš mergaitės perspektyvos yra geras, nes deramai susipažinti su ja pirmame filme taip ir nebuvo progos.

Veiksmo plane viskas kaip ir akivaizdu. Daug beprasmių kovų, daug kraujo ir tiesiog labai žiauriai pateiktas smurtas pridavė šiam filmui atskiro individualumo. Nors kai kuriuose vietose ir persistengta su krauju ar vėmalais, nes, visgi, viskam yra ribos. Pačios kovų scenos taip pat vertos atskirų pagyrų. Susidūrimai su priešais atrodo labai tikroviškai, tad po kai kurių smūgių galima pačiam nemaloniai pasijausti ir beveik pajusti mušamų veikėjų skausmą. Vyrams ypač skausmingai gali pasirodyti mušamas tarpukojis ar smūgis iš visų jėgų į nosį. Kraupus vaizdas, tačiau kūrėjų dėka jis tampa labai efektingu komponentu.

Į filmo istoriją galima žvelgti iš įvairiausių pozicijų, tačiau pagrindiniame plane tampa mergaitės paauglystės problemos. Nenoras išaugti, pavydas, pirmas pasimatymas ir nuoskaudos, patirtos po bendraamžių patyčių. Visą tai mes matome mažosios Mindės paveiksle. Išties žiaurus jaunimas auga, o patyčios mokyklose tampa įprasta rutina daugeliui vaikų, paauglių, bet niekas nieko nedaro. Žinoma, mergaitė turi dvi akistatas ir pasirinkimą – vėl tapti Muštuke arba patirti normalų brendimą. Filmas, žinoma, atskleidžia šlykštaus jaunimo vaizdą, kuris tampa MTV ir feisbuko aukomis. Kai esi kitoks nei visi, esi žeminamas, todėl reikia pasirinkti – ar rengtis taip neįdomiai kaip kitos ruožavos nepilnametės kekšės, klausytis neskanios pop grupių kuriamos muzikos ir siekti lytinių santykių, ar būti savimi ir eiti savu gyvenimo keliu. Retorinis klausimas, kuris būdingas daugeliui žmonių.

Juosta kupina naujų ir dar išradingesnių personažų. Daktaras Gravitacija, Motinėlė Rusija ar Žvaigždiškai Dryžuotas Pulkininkas filmui priduoda svorio. Brutalūs ir kartu tokie šarmingi veikėjai, jog daugeliui žinomų superherojų iki jų charizmos toli. Tik gaila, kad kiekvienam jų pritrūko laiko atskleisti visas galimybes. Labiausiai, žinoma, žavi Motinėlė Rusija, brutaliausias ir vyriškiausiais filmo personažas, į kurį žiūrint pasidaro nejauku. Tiek daug kietuolių vienoje vietoje dar nebuvo, o kas svarbiausia, komikse jie atrodo blankiai, palyginus su šiuo filmu.

Galiausiai, einant į pabaigą, galima pripažinti, jog filmas nusileidžia savo karštakošiškumu pirmai juostai. Tačiau tai nepadaro šio filmo blogu, jis kaip tik turi asmeninį braižą, kuriuo puikiai pasinaudojo scenaristai ir režisierius. Kaip bebūtu gaila, jis niekada nesugebės pasiekti to kultinio įvaizdžio, kuriuo gali pasigirti 2010 metais pasirodęs pirmasis darbas.

Techninė juostos pusė

Juosta išties gali pasigirti adrenalinu alsuojančiu garso takeliu. Juo labiau sugebama sukurti kiekvienam filmo personažui atskirą atmosferą, pristatant jį. Vien jau Motinėlės Rusijos susidorojimas su priešais pagal „Kalinkos“ dainą vertas pagyrimo. Veiksmo scenų metu skamba daug puikių kompozicijų, ne tik neleidžiančių nuobodžiauti, bet ir sukeliančių norą kartu su veikėjais stoti į kovą.

Operatorius filme atliko svarbiausia misiją. Jis sugebėjo parodyti visus susidūrimus taip vaizdžiai, kad galima buvo pajausti kraujo skonį, o scenose, kur buvo panaudotas efektingasis „slow motionas“ viskas atrodė dar vaizdingiau nei galima įsivaizduoti.

Filmas turi savų minusų. Jais tampa nelabai kokybiški specialieji efektai ir montažas, kartais gadinantys peržiūrą. Žinoma, tokių neatsakingai pateiktų momentų mažai, tačiau jie išduoda, jog filmo biudžetas nėra didelis ir visko išnaudoti maksimaliai nebuvo galima.

Aktorių kolektyvinis darbas

Aaronas Tayloras-Johnsonas, įkūnijęs Deivo personažą, vėl tampa neatpažįstamas. Tai geras ženklas, jog jaunas aktorius turi talento persikūnyti į bet ką ir kiekviename filme atrodyti skirtingai. Atsidavimas šiam veikėjui matomas, tačiau akyse, deja, nesimatė entuziazmo, kuris dominavo pirmame filme.

Juostos pažiba tampa auganti būsimoji Holivudo princesė, Chloe Grace Moretz, suvaidinusi Mindę. Stipri vaidyba, o svarbiausia – labai natūrali. Jos personažas dominavo visos juostos metu, todėl mergina atsidavė savo veikėjai kaip išgalėjo, todėl kaip rezultatą mes matome įsimintiną personažą, kuris nepaliks abejingų.

Kitu juostos žvaigždūnai tampa pats komedijos meistras, kultinis Jimas Carrey‘is. „Švanc“ kitaip sakant. Jis pridėjo šiam filmui svorio ir tuo pačiu pakeitė ne pačius geriausius laikus išgyvenantį Nicolasą Cage‘ą. Įsimintinas, tačiau pernelyg sukaustytas personažas. Komikse, deja, jis visiškai kitoks.

Christopheris Mintz-Plasse‘as yra didžiausia filmo bėda. Nesimato jokios įtikinamos vaidybos, vien tik bandymas kažką mėgdžioti. Nuvilia, labai nuvilia šis jaunas aktorius. Rusijos kultūrizmo čempionė, Olga Kurkulina, kuriai pirmą kartą teko pasirodyti tokio masto projekte, kaip tik nustebina. Žudymo mašina, kurią galima pamilti vien dėl brutalumo. Pats geriausiai pateiktas personažas iš tų, kurie buvo šioje dilogijoje buvo pristatyti pirmą kartą.

Kas liečia kitus filmo aktorius, tai jų vaidyba irgi niekuo geresnė už Chrostepherio, tačiau jiems galima atleisti už tokį kazusą. Visgi, pats filmas bendrame kontekste susižiūri efektingai ir skaniai.

Verdiktas

„Smūgis žemiau juostos 2“ – tai efektingas, bet šiek tiek nusileidžiantis savo kultiniu tapusiu pirmtako tęsinys. Jame netrūksta nei kvanktelėjusio veiksmo, nei adrenalinu alsuojančių kovų scenų ar išradingų veikėjų, bet ir puikiai patiektų juokelių. Peržiūros metu viskas susižiūri tiesiog labai skaniai.