Yra kažkokia keista neperžengiama bedugnė tarp talento, dirbančio Pixar ir kitose didelėse studijose, ir tarp visokių Mašenkos filmus kuriančių kompanijų. Ir ne tik 3D technologijos srityje, kur skirtumus tarp vizualinės kokybės galima pateisinti pinigų kiekiu, bet ir įgarsinimo ar rašymo. Ar Pixar nuperka visus talentingus žmones kuriuos gali, o likusius nušauna, tad mažoms studijoms lieka savamoksliai Blender entuziastai ir įgarsinimo studijos garaže? Ar taip atsiranda tokie filmai kaip „Slaptoji komanda“?
Mūsų epinė kelionė į vidutinybę prasideda nuo tėvo, kuris savo ne-iPad mylinčiam sūnui (kas vis perka vaikams planšetes?) seka svarbią istoriją prieš miegą. Istoriją apie kaimelį, jo barą ir jame dirbantį penkiolikmetį Amadėjų, jo simpatiją Laurą ir pergalę stalo futbolo žaidime prieš vietinį mušeiką. Pastarasis taip įsižeidė, kad užaugdamas tapo geriausiu futbolininku pasaulyje, nusipirko kaimelį ir pažadėjo jį sugriauti, pradėdamas nuo baro. Ir štai jau užaugusiam Amadėjui reikia gelbėt kaimą, Laurą ir, šalia to, stebuklingai atgijusius stalo futbolo žmogeliukus.
Viena didžiausių filmo problemų yra tai, kad Amadėjus yra visiškai neįdomus, nesimpatiškas veikėjas. Tai liurbis, kuris užaugdamas neatrado daugiau ambicijų nei dirbti bare ir žaisti stalo futbolą. Žinia, kad filmų veikėjai turi tikslingai perspaustus būdo bruožus, nes taip kompensuojamas ribotas juostos laikas, o čia dar filmas vaikams, bet tikrai – Amadėjus yra apgailėtinas. Jis net nenori kovoti dėl Lauros, kol atgijęs švininių futbolininkų kapitonas jos neobjektyvizuoja kaip futbolo trofėjaus. Pagrindinis veikėjas viso filmo metu netampa nei simpatiškas, nei įdomus. Net filmo antagonistas yra įdomesnis dėl jo viską apimančio egoizmo.
Kalbant apie žmones: šis 22 milijonų dolerių šedevras, sulaukęs palaikymo iš nacionalinių kinematografinių agentūrų Argentinoje ir Ispanijoje, nesugeba animuoti žmonių. Aišku, jų figūros yra smarkiai stilizuotos (Amadėjus yra dvigubai plonesnis už Laurą), bet tai nepateisina baisios veidų animacijos. Keista tai, kad talentas atsiskleidžia animuojant kiek kitaip stilizuotus stalo futbolo žaidėjus.
Tai ir yra viena didžiausių filmo keistenybių: visas įdomus veiksmas ir veikėjai yra sukurti iš šių nuo stalo futbolo iešmų nušokusių figūrėlių. Jų kūnai detalūs ir puikiai tekstūruoti – visada atrodo, kad juda metaliniai žmogeliai – jie sako geriausius juokelius ir patiria smagiausius nuotykius. Atrodo taip, kad pusę filmo padarė kita, daug talentingesnė komanda.
Kalbant apie puses… Slaptoji komanda seka labai prastai parašytą istoriją. Žmogeliai filme atsiranda per vėlai, tada bereikalingai daug laiko išleidžiama juos gelbėjant nuo pagrobėjų, ir tuomet, jau gerokai įpusėjus filmą, nusprendžiama priklijuoti istoriją apie tai, kaip atsitiktinių vėplų komanda susirems su viso pasaulio geriausiais futbolininkais dėl kaimelio likimo. Jausmas, lyg vienas filmas būtų pridurtas prie kito.
Juan José Campanella yra Argentinai svarbus režisierius, pagaminęs vieną iš dviejų Oskarą gavusių argentinietiškų filmų. Oficialioje filmo svetainėje teigiama, kad sukurti animacinį filmą buvo jo svajonė. Deja, ne visoms svajonėms reikia išsipildyti, ir mums visiems būtų geriau, jei ši taip ir būtų likusi spoksojimo į lubas viduryje nakties stadijoje.
„Slaptoji komanda“ yra geresnė nei vienintelis kitas mano aprašytas nepriklausomas animacinis filmas, ir smagesnis nei tokie pilnametražiai šūdo gabalai kaip „Viską prisiminti“ (angl. „Total Recall“) perdarymas ar „Fantastiškas ketvertas“ (angl. „Fantastic Four“) (bet kuris „Fantastiškas ketvertas“). Tačiau „Slaptoji komanda“ yra gera tik tokiame kontekste: geriausia LFF komanda vis tiek negali varžytis FIFA gretose.
