„Nirvana“
Pripažintas dokumentikos kūrėjas Ronas Fricke pristato antrą pilnametražį ilgai brandintą darbą apie gražiausius pasaulio kampelius. Po neįtikėtinos 1992 metais pasirodžiusios dokumentikos „Baraka“, režisierius ilgus metus nesirodė viešumoje kurdamas savo naują nirvanos viziją. Kino kūrėjas atliko beveik visas filmavimo funkcijas nuo režisieriaus, scenarijaus autoriaus, operatoriaus iki montažo.
Režisierius kviečia visus kino mylėtojus pasinerti į tobulo grožio oazę, pamatyti stulbinančius vaizdus ir kartu susipažinti su įvairiausių kultūrų atstovais ir jų papročiais.
Apie ką mes čia…
Įspūdinga kelionė po įvairiausius pasaulio kraštus. Kerintys gamtos stebuklų, katastrofų, miestų vaizdai nukels į visiškai kitą realybę, nei žmonės yra įpratę matyti labiau civilizuotose šalyse, kuriose pamirštama istorija, tradicijos ir gėris.
Kūrinio vidus
Režisierius pradeda savo kelią į žiūrovo širdį labai ramiais tonais. Puikūs ir atpalaiduojantys vaizdai, šokiai, po kurių staiga viskas pasikeičia, pajaučiama baimė sukelta siaubingų katastrofiškų vaizdų, kuriuos pakeičia senovės civilizacijų kultūros ir jų paveldo vaizdai, o galiausiai pasimato filmo pavadinimas – „Samsara“, kuris lyg ir nuteikia dar didesnei intrigai.
Kelionė prasideda Tailande. Meistriškai pateikiami šalies vaizdai, miestelių prieigos ir filmą paįvairinanti žmonių buitis. Parodomos ir tūkstantmečius gyvuojančios tradicijos. Išties, po tokio pristatymo pasijaučiama lyg rojuje, kur technologijos dar nepavergė žmonių protų. Pabaigus kelionei po Aziją iš karto iškeliaujama į Afriką. Puikiai išsilaikę monumentai, pastatai ir, galiausiai, skurdas, destrukcija ir lūšnynai iškyla prieš mūsų akis. Įdomiausia, jog režisierius manevruoja tarp skurdaus ir turtingo gyvenimo vaizdų, perteikia pasaulio susidvejinimą. Afrikos gentys, jų papročiai, gyvenimo būdas prilygstantis akmens amžiui turi kažką savito, malonaus ir bendro su dabartimi. Visgi šis kontinentas yra gyvybės lopšys. Iš karto po šių vaizdų, kaip priešprieša, parodomi Japonija ir Tokijas, energija alsuojantys momentai. Žinoma, be metaforos čia neapsieinama. Dviejų civilizacijų palyginimas, progreso ir regreso atvaizdas, tačiau, kas yra laimingesnis, ar žmonės gyvenantys uždaroje bendruomenėje, ar didmiesčių supuvusi visuomenė? Klausimas nereikalaujantis atsakymo. Tokia ilga kelionė po pasaulio kraštus suteikia daugiau dvejonių apie ateitį.
Neapsieinama ir be religijos. Kino kūrėjas pabrėžia rasizmą, todėl pasimato krikšto scenos ir įvairiausių rasių žmonės, kurie priima krikščionybę iš kunigo rankų.
Matoma ir pati visuomenė, žmonių tikslai ir laiko leidimo būdai. Nuo kalėjimų, kalinių kasdienybės iki tuščių gyvenimo akimirkų švaistymo klubuose. Benamių ir turčių gyvenimo akimirkos, bet svarbiausia, jog tai nėra kritika, tai yra tiesiog karmos padariniai. Galiausiai prieinama prie destrukcijos ir karo. Siaubingais vaizdais parodoma, jog žmonija susinaikins pati ir galiausiai viskas vėl priklausys augalijai ir gyvūnijai, kaip tai buvo prieš milijonus metų.
Pasibaigus šiai nuostabiai juostai ir tarsi nubudus iš nirvanos galima pasakyti, jog ne tik siela yra švaresnė, bet ir gyvenimo spalvos atrodo kitaip. Filmas lygus pamokai apie gyvenimą ir jo vertybes, o pabaigoje galima sau užduoti retorinį klausimą – kam švaistyti gyvenimą veltui, kai šiame pasaulyje galima save realizuoti prasmingiau?
Techninė juostos pusė
Kiekviena techninė filmo detalė yra puikiai suderinta. Vaizdai, kurie perkelia mus į įvairiausias šalis – tai nuostabaus operatoriaus darbo ir režisieriaus vizijos nuopelnas. Stulbinančiai parodomos vietovės, gamtos stebuklai, katastrofų vaizdai, buitis.
Vaizdą papildo ir atpalaiduojančiai nuteikia savotiškas garso takelis. Kiekviena kompozicija – tai lyg meditacija. Tolimųjų Rytų tonai perkelia žiūrovą į nirvanos būseną, kuri taip ir nepaleidžia iki paties finalo.
Viską vainikuoja montažas. Pats geriausias viso filmo komponentas. Vaizdai suderinti taip, jog sukuria labai daug minčių ir kino kūrėjo paslėptų metaforų apie kitokį gyvenimą. Tiek metų kurtame darbe atsiskleidžia visas kruopštumas. Netgi galima prisiminti Terrence‘o Mallicko šedevrą „Gyvenimo medis“, kurio montažas taipogi sudaro vieną didelį stebuklą.
Verdiktas
„Samsara“ – tai dvasiškai atpalaiduojanti kelionė po žmogaus pasąmonės gelmes. Įspūdingų vaizdų, puikių metaforų, idiliškų muzikinių kompozicijų mišinys nukelia į savotišką meditaciją, iš kurios pabusti galima tik pasibaigus filmui, kurią galėtume pavadinti – nirvana.
