Trumpametražių filmų, tokių kaip 2005 metais pasirodžiusio draminio projekto „Vilkas“ ir muzikinių klipų kūrėjas, režisierius, Ričardas Matačius, pagaliau bando laimę pilno metro kine ir savo pirmam rimtam kūriniui pasirenka siaubo ir psichologinės dramos žanrą, kuris, tarp kitko, tampa pirmuoju Lietuvos kino istorijoje bandymu sukurti siaubo žanrui atitinkamą pamatą ateičiai.
Pirmą kartą plačiuose ir komercinio kino vandenyse plaukiojantis režisierius kviečia visus žanro gerbėjus išvysti kraupų pasakojimą, paremtą tikrais įvykiais apie naujagimio gimimo istoriją ir kartu pamatyti kaip vystosi vienos šeimos gyvenimas belaukiant kūdikio.
Apie ką mes čia…
Tapytojos Ievos ir kompozitoriaus Tomo namuose pradeda dėtis protu nesuvokiami dalykai. Besilaukianti pirmagimio pora, namuose pradeda jaustis nesaugiai, kol galiausiai į jų gyvenimą ateina baimė, neramumai bei sielvartas. Besilaukiančios kūdikio Ievos kančios pakrypsta visiškai nepaaiškinama linkme – moteris negali miegoti, jaučia didelį skausmą, jai negali padėti net mylintis vyras. Šeima visas savo tragedijos akimirkas kameros dėka sugeba įsiamžinti, tačiau net ir technika negali paaiškinti to, kas iš tikrųjų vyksta jų namuose ir koks siaubas sklinda iš paslaptingo rūsio.
Kūrinio vidus
80 minučių kančios – būtent taip galima apibūdinti šią juostą. Ir taip, čia nėra komplimentas. Protu nesuvokiama, kaip kažkas galėjo parašyti tokį apgailėtiną, neturintį jokio ryšio, filmo scenarijų. Matomai, scenarijaus autorius kaip ir režisierius gyvenime yra matę vieną vienintelį siaubo filmą – „Paranormalūs reiškiniai“, kurie buvo baisūs visko bijantiems ir jautriems amerikiečiams, net nuo mažiausio šurmulio galintiems prikrauti į kelnes toną nemalonumų, bet ne rytinių regionų Europos gyventojams, kuriems pragyvenimo lygis yra baisesnis už Biblijoje aprašytą Apokalipsę.
Juosta neturi pradžios, bet bent jau turi pabaigą, kurį išaiškina visos šios nesąmoningos makalynės esmę ir netgi parodo, kodėl būtent tokiu principu vyko siužetinės linijos plėtojimas. Juokas ima, kai žmonės, kuriems tiesiog pristinga idėjų, sugalvoja padaryti „mind-fuck“ stiliaus juostą. Atsirado mat Christopheriai Nolanai ir Davidai Fincheriai. Gaila, kad jiems tikrai toli iki šių kino genijų vizijų. Žinoma, atmeskime visus tuos nevykusius palyginimus, nes kur tau Lietuvoje gims koks Nolanas, ir susikoncentruokime ties siužetinės linijos pateikimu. Istorija vystoma labai chaotiškai, neturi jokios prasmės, o labiausiai juokina bandymai, pateikti religinius motyvus, kurie priduotų šiam filmui gilesnę prasmę ir leistų pajausti intelektualią kūrėjų dvasią. Įdomu, kiek dienų ar valandų buvo rašytas scenarijus..? O gal ekspromtu viskas buvo rašyta befilmuojant? Gana netikęs scenaristo darbas, kuris akivaizdžiai pasisavino šiek tiek idėjų iš kelių matytų savo gyvenime siaubo filmų. Patarimas būtų pasižiūrėti šių dienų siaubo genijaus, režisieriaus, James Wano, bent vieną juostą – gal tada bus galima suvokti, kaip atrodo tikrai gerai parašytas scenarijus siaubo filmui, kurio istorija įtraukia ir nepaleidžia iki pat finalinių titrų.
Filmas gali pasigirti dar vienu nesusipratimu – jokių personažų charakterių plėtojimų. Atrodo, kad galima buvo nueiti į parką, nufilmuoti medžių ošimą ir jie atrodytų gyvybingesni nei filme pasirodantys veikėjai. Išties – kaip buvo galima taip nesąmoningai pristatyti filme pasirodančius esminius personažus, kurie ir taip turėjo tempti visą šią režisieriaus ir scenaristės sukurtą nesąmonę? Protu nesuvokiamas sprendimas. Taip pat, viso filmo metu, buvo bandyta pateikti Ievos personažo evoliucionavimą – nepavykęs bandymas, kuris, kaip jau buvo minėta, prilygsta negyvėlių paradui. Kalbos net neeina apie Tomą – tuščias ir netgi erzinantis veikėjas, kurio nebuvimas filme jo tikrai nepablogintų. Užtektų ir vienos Ievos bei jos kančių parodymo, kad būtų galima suprasti, kad jai skauda visur. Taip, visur – netgi intymiose vietose!..
Kalbant apie siaubo faktorių – jo čia visiškai nebuvo. Nei vienos šlykščios, nei vienos įtampoje laikančios scenos, o tuo labiau galinčios suvirpinti širdį, nebuvo. Taip pat, filmo metu bandyta buvo sukurti atitinkamą psichologinę įtampą, kuri leistų pasijausti bent jau kažkiek nepatogiai, pajausti bent kažkokią baimę ar bent jau kokius nors jausmus – deja, tas neįvyksta. Filmo kūrėjai, suprasdami savo beviltišką padėtį, pabandė „pirmą kartą kino istorijoje“ (Kinijoje jau šis eksperimentas vyksta kelis metus), pateikti filmą suderinus su išmaniaisiais žiūrovų prietaisais, kurie viso filmo metu siunčia keistas ir gana kvailai atrodančias žinutes bei visiškai beverčius skambučius.
Kaip bebūtų gaila, tačiau pirmas lietuviškas siaubo žanro atstovas gavosi gana skurdus, nuobodus ir labai ištemptas. Tai filmas, priversiantis kentėti tik dėl to, jog švaistomos 80 minučių gyvenimo, per kurias būtų galima nuveikti ką nors prasmingesnio. Tai blogiausias matytas komercinis mūsų šalies filmas, kuris tikėkimės neturės tęsinio, nes antro tokio pat fekalijų drabstymo į žiūrovų pusę bus tikrai per daug.
Techninė juostos pusė
Pasibaisėtina yra ir techninė šios skurdžiai papasakotos istorijos dalis. Kaip visi puikiai žinome, didžiausias siaubo filmų koziris visada buvo, yra ir bus stiprus garsas ir atitinkamai parinktas garso takelis, kuris sugeba bent jau sukurti baimės kupiną atmosferą, kad žiūrovas galėtų pasijausti ne savo lėkšteje. Ar čia mes sulaukėme būtent tokio rezultato? Atsakymas gana paprastas – ne. Kodėl ne? Nes akivaizdu – režisierius ir jo kūrybinė grupė nėra susipažinusi su tokiu kino žanru ir akivaizdu, kad jie yra matę vos po kelis siaubo filmus. Deja, bet muzikinės kompozicijos tik pašiurpina ir leidžia pasijausti nepatogiai besiklausant muzikos pritaikytos ne vietoje ir ne laiku.
Kameros darbas prastas, tačiau buvo vietų, kur operatorius sugebėjo išspausti iš ekskrementų vašką. Taip, gamtoje pateikti vaizdai keri akis, leidžia pamatyti Lietuvos grožį. Scenos gatvėse, greitai skriejant automobiliu konstitucijos prospektu šalia Europos aikštės, atrodo gana mielos širdžiai, nesukelia agonijos, ką galima pasakyti apie namie nufilmuotas scenas. Nors scenarijus ir siužetinė linija jau buvo vertos šiukšliadėžės, tai dar ir neleido žiūrovams pasigrožėti erotinėmis scenomis, kurios tikrai nesugadintų filmo bendro vaizdo, gal net ir pagyvintų juostoje rodomą veiksmą bei pačius žiūrovus, kurie jau įpusėjus pradeda dairytis savo telefonų.
Filmo montažas vienas prasčiausių, kurį tik buvo galima pamatyti per daugelį metų bežiūrint lietuviškus filmus. Netgi nieko verto kino teatruose rodyto filmo „Moterys meluoja geriau“ ar nevykusios Mariso Martinsono dramos „Tyli naktis“ montažo darbai atrodo adekvačiau, nei šiame filme sukurtas bendras vaizdas. Baisu, tiesiog baisu.
Aktorių kolektyvinis darbas
Šnekant apie vaidybą, tai galima gana trumpai apčiuopti šį filmo aspektą. Juostoje pasirodo du aktoriai, kiti juostoje pasirodantis veidai – tai kelių sekundžių miražai, todėl visą dėmesį sutelkiame į Marių Jampolskį ir kine debiutuojančią dainininkę Jurgą Šeduikytę.
Pagrindinio vaidmens atlikėjas, aktorius Marius Jampolskis per tiek ilgai trunkančią savo karjerą vis dar nesugeba perkopti savęs ir suvaidinti kinoteatrinį vaidmenį. Visos juostos metu matosi nenatūrali, teatrinė ir labai neįtikinama, o kartais net juokinga, vaidyba, kurioje personažas perteikiamas iš gana kominės pusės. Lygiai taip pat, kaip atrodo plakate – žvengdamas išlenda iš Jurgos burnos ir nesukelia jokių pasibaisėjimo akimirkų.
Jurgos Šeduikytės debiutas – tai šviesiausia ir maloniausia viso filmo akimirka. Dainininkė, maža to kad atrodo tiesiog stulbinančiai (visgi tikrai ypatingo grožio moteris), tai dar ir sugeba išspausti visas reikiamas savo personažo emocijas. Deja, bet pats personažas buvo visiškai neįdomus, todėl iki galo negalėjome pamatyti visų naujai gimusios aktorės sugebėjimų. Tikėkimės, kad ateityje ji pasirodys savęs vertame filme.
Verdiktas
„Rūsys“ – tai ant tiek stipriai prisvilęs pirmasis lietuviško siaubo žanro atstovas, jog jo peržiūrai reikia turėti labai stiprius nervus bei pakankamai daug laisvo laiko, kad jį būtų galima taip neatsakingai švaistyti tokio pobūdžio pramogoms. Neturintis nė vienos siaubo scenos, bet su nevykusiu scenarijumi, neturintis gilesnių išvedžiojimų ir prastos techninės pusės, darbas sugeba džiuginti tik debiutuojančios kine Jurgos Šeduikytės pasirodymu, kuris bent jau kažkiek atperka visas juostos kūrėjų padarytas nuodėmes pristatant šia gėdą plačiai auditorijai.
