Pradėti norėčiau nuo tam tikro Woody Alleno kūrybos laikotarpio. 1983 – 1987 metais režisierius savo filmografiją papildė šešiais filmais. Penki iš jų – „Zeligas“ (angl. „Zelig“), „Brodvėjaus Densi Rouzas“(angl. „Broadway Danny Rose“), „Purpurinė Kairo rožė“ (angl. „The Purple Rose of Cairo“), „Hana ir seserys“ (angl. „Hannah and Her Sisters“) bei „Radijo dienos“ (angl. „Radio Days“) dar iki šiol yra vertinami puikiai. Visgi, keturių puikių metų periodą W. Allenas nusprendė užbaigti rimtesne gaida, su juosta – „Rugsėjis” (angl. „September”).

Siužetas

Filmas iš pirmo žvilgsnio tikrai nėra „alleniškas”, bet laikui bėgant susidėliojantis siužetas pradeda dalinti užuominas žiūrovui, jog kažkur už kadro stovi ir W. Allenas. Kadangi šį kartą kaip aktoriui filme jam vietos nebuvo, jo sprendimą tik režisuoti vertinu teigimai. Visas siužetas telpa į šešis personažus: depresiją išgyvenanti Lein (akt. Mia Farrow), jos mama Diana (akt. Elaine Stritch) ir naujasis jos vyras Loidas (akt. Jackas Wardenas), vyresnio amžiaus kaimynas Hovardas (akt. Denholmas Elliottas), rašytojas Pyteris (akt. Samas Waterstonas) ir geriausia Lein draugė Stefani (akt. Dianne Wiest). Dėl tam tikrų priežasčių išvardinti veikėjai kurį laiką gyvena viename name ir veiksmas viso filmo metu nuosekliai slampinėja aplink šių veikėjų jausmus, pokalbius ir praeities išgyvenimus.

Pilna troba

Svarbiausias filmo pamatas, kuris sugeba išlaikyti jausmų ir praeities blaškomus veikėjus yra meilė. Ji sieja visus filme esančius žmones, bet ta sąsaja yra kiek kitokia. Visi yra įsimylėję kažką kas nemyli jų. Garbaus amžiaus kaimynas Hovardas dažnai užsukantis į svečius pamilsta Lein, tuo tarpu nusižudyti bandžiusi Lein įsimyli rašytoją Pyterį, kuris deja, yra neabejingas geriausiai Lein draugei Stefani (va tau ir meilės traukinukas). Na, o likusieji – Diana ir Loidas savo meile dalinasi tarpusavyje, bet Diana dalelę meilės pasilieka ir sau. Taigi, visa ši meilės grandinėlė jau garantuoja, kad po vienu stogu tvyrančios įtampos ir dramų tikrai bus.

Viso filmo metu po truputį bus gilinamasi tiek į kiekvieną personažą atskirai, tiek į tarpusavio jų ryšį. Diana atviraus nebent sau, nes kas yra padaryta, tas padaryta, Lein bus pakrikusi ir niekaip nesugebanti atsigauti po paauglystėje patirtų traumų. Iš niekur atsiradęs rašytojas Pyteris, kuris mane labai erzino, labiau primins moterų, o ne puslapių besivaikantį vaikėzą. Tuo tarpu Stefani rudens namuose lauks prisidengdama draugės palaikymu, bet iš tikrųjų bėganti nuo savo asmeninių problemų. Sakyčiau, jog „Rugsėjis” iš dalies yra kažkuo panašus į spektaklį dramos teatre ir tuoj paaiškinsiu kodėl.

W. Allenas turi daug filmų, kurių veiksmas vyksta kažkur mieste, nesvarbu ar tai JAV, ar Europa. Na pavyzdžiui Manhatane, Romoje, Paryžiuje ir t. t. Čia viskas vyksta kažkur, bet kartu ir niekur. Už namo sienų egzistuojantis pasaulis gal ir yra, bet auditorija jo matyti negali. Dienos metu nieko nesimato per medines žaliuzes, o naktį namą supa tiršta tamsa. Naktį kilusios audros metu atsirandantys žaibo blyksniai irgi nieko neatskleidžia. Panašu, kad namas dreifuoja kažkur atsitiktinėje visatoje, kuri yra morališkai sunki ir emociškai intensyvi.

Aktorių pasirodymas

W. Allenas „Rugsėjį” filmavo du kartus. Nufilmavęs ir suredagavęs filmą pirmą kartą, W. Allenas buvo nepatenkintas esamu rezultatu ir viską nusprendė filmuoti iš naujo.

Nors pamatyti pirmosios juostos versijos galimybės nėra, to ką režisierius pasirinko antram bandymui nevykusiu sprendimu nepavadinsi. Priešingai, aktoriai yra vienas iš dviejų dalykų, kurie dar gelbėja šį filmą. Nors personažai ir buvo pakankamai blankūs, bet aktoriai (ne visi) išspaudė iš jų maksimumą. Turbūt labiausiai į akį krito moteriškosios lyties atstovių vaidybą, ypač aktorės Elaine Stritch. Ji puikiai susitvarkė su valdingos ir šlovinga praeitimi gyvenančios moters vaidmeniu, kuris visam siužetui suteikė gyvybingumo.

Filmą „Rugsėjį” priskirčiau prie taip vadinamų „vieno kambario filmų” (angl. „one room-set movies”). Tokiuose filmuose žiūrovo dėmesį išlaikyti yra itin sunku ir norint tą padaryti reikalingas atitinkamas kameros darbas. Norint atsikratyti klaustrofobiškos nuotaikos kamera turi išnaudoti visas patalpų galimybes, ką puikiai padarė italų kinematografas Carlo Di Palma.

Reziumuojant filmą

Asmeniškai pats perskaitęs filmo siužetą turbūt nuspręsčiau pasirinkti bet kokią kitą W. Alleno juostą, o ir rinktis tikrai yra iš ko. Nors filmas ir nėra kažkuo ypatingas, bet jis sugeba tave įtraukti į namo, esančio kažkur Vermonto valstijoje, vidų ir šniukštinėti kambarių pakampėmis kartu su kamera. Tai tikrai nėra standartinis W. Alleno darbas, bet visiems jo gerbėjams siūlau pamatyti „Rugsėjį” ir pažvelgti į kiek kitokią, amerikiečių kino meistro, kūrybos pusę.