Rizikinga erzinti diedukus 2

Red 2

„Nenugalimi senukai“

2010 metais debiutavusi komikso „Red“ ekranizacija pakerėjo daugelį veiksmo žanro gerbėjų, kritikų ir eilinių žiūrovų, ir tapo tikru hitu pajamų plane. Nenuostabu, kad po trijų metų pertraukos pasirodo šios linksmo istorijos pratęsimas. Šį kartą režisieriaus kėdę užėmė ne toks žinomas kino kūrėjas – Deanas Parisonas. Besispecializuojantis serialuose režisierius pristato epiškesnį ir žymiai efektingesnį filmą nei originalas.

Kino kūrėjas kviečia pamatyti  dar vieną pašėlusį senukų nuotykį gelbėjant pasaulį, susipažinti su naujais ir įdomiais veikėjais bei apsilankyti įvairiausių šalių sostinėse, kurios prieš žiūrovus nušvis visiškai nematytomis spalvomis.

Apie ką mes čia…

Frenkas Mozė gyvena laimingą, tylų ir nerūpestingą gyvenimą su savo meile Sara. Viskas atrodytų tobula, pagaliau ilgai lauktas poilsis, tačiau visa iliuzija greitai dūžta, kai už buvusio slaptojo agento galvą pasiūloma ženkli suma. Frenkas vėl turi stoti į kovą su piktadariais, norinčiais pašalinti jį ir sunaikinti visą pasaulį, tačiau vyras net nenutuokia, jog jis tampa mažyte jų plano dalimi.

Kūrinio vidus

Pasižiūrėjus pirmą filmą ir iš karto po jo įvertinus naują, galima teigti, jog jie skiriasi kaip diena ir naktis. Pirma juosta buvo priartinta prie realistiškumo, ši, deja, jau perspjovė Džeimsą Bondą savo kosminiais triukais. Kaip bebūtų, filmas nėra toks blogas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, todėl ir jame galima įžvelgti nemažai šviesių ir akiai malonių akimirkų.

  Pirmojoje juostoje veiksmas labai harmoningai sutapatintas su komedija, kas ir padarė didžiulį įspūdį peržiūros metu, kai galima ne tik pasinerti į kupiną adrenalino pasakojimą, tačiau ir smagiai pasijuokti iš tam tikrų situacijų ir veikėjų dialogų. Čia mes matome atvirkštinį variantą, kai veiksmas ima viršų, o šabloniniai dialogai ir juokeliai pablogina situaciją. Viskas atrodo efektingiau, tenka tai pripažinti, tačiau nesijaučia tos nuotaikingos atmosferos, kurios dėka galima išlaikyti puikiai papasakotą siužetinę liniją.

Veiksmo plane, kaip jau buvo minėta, didelis žingsnis į priekį. Susišaudymai verti dėmesio, na o gatvių gaudynės kartas nuo karto gniaužią kvapą, tačiau ironiškiausia, jog beveiks visas adrenalino kupinas scenas jau teko matyti panašiuose projektuose. 2008 metų filmo „Ieškomas“ scena, kur Angelinos Jolie vaidinamas personažas, meistriškai važiuodamas raudonuoju Dodge Viperiu pasiima į salono vidų Jameso McAvojaus veikėją – čia pastebime identiškai pateiktą sceną su Frenko ir Katios personažais Paryžiaus gatvėse. Negana to, po šio efektingo triuko veiksmas persikelia į gatves, o gaudynės dubliuojasi su tuo, ką galima pamatyti pirmame filme apie Džeisoną Borną. Tokių vietų filme labai daug.

Komedijos netrūksta, tačiau viso filmo metu parodomo vos keli geri momentai. Marvinas vėl palieka didžiausią įspūdį. Nors ir daugelis jo pasakytų frazių yra banalios, tačiau būtent ant jo ir laikosi visas komedinis juostos potencialas, kuris išblėsta po kai kurių efektingų veiksmo scenų.

Siužetinės linijos pateikimas rutuliojasi labai greitai, pernelyg greitai, kas galiausiai atrodo, kaip chaotiškai papasakota istorija, kurios vienintelis tikslas – pakerėti žiūrovą susišaudymais, o ne gerai apgalvotu ir intrigą keliančiu scenarijumi. Einant link pabaigos viskas tampa nuspėjama, netgi pagrindinis antagonistas tampa pilkas ir neįdomus. Daug graudžių ir banalių vietų pasimato pačiame scenarijuje. Akivaizdu, jog kūrėjai nebandė susipažinti su tokia šalimi kaip Rusija. Scenos Kremliuje graudžios, o ypač neskaniai atrodo patekimas į labiausiai saugojamą Rusijos objektą. Viskas atrodo taip paprasta, jog kiekvienas turistas gali patekti į šį pastatą. Iš karto prieš akis pasirodo „Neįmanoma misija: šmėklos protokolas“, tik su vienu skirtumu – ten viskas buvo pateikta logiškai, čia – ne tik banaliai, bet labai vaikiškai. Džeimso Bondo filmuose to nepamatysi, nors agentas 007 keliavo ir į Mėnulį. Daugiau dėmesio gauna ir samdomi žudikai. Žinoma, kas žaidė žaidimų seriją „Hitman“ pamatys nemažai sąsajų su legendiniu žaidimu, tačiau tai vienintelė akimirka, kur kopija atrodo įspūdingai.

Filmo epicentre, kaip ir originalioje juostoje, atsiranda įdomūs ir įvairiapusiški veikėjai. Gaila, jog kelių iš jų teko atsikratyti, tačiau malonus papildymas irgi įnešė charizmos. Labiausiai sužavi Marvinas ir Viktorijos su Hanu duetas, Frenkas primena Džoną Makleiną, Bailis ir Katia neparodo didesnio sužavėjimo, tačiau visgi šie veikėjai turėdami savo paskirtį nesugadina bendros filmo idėjos, todėl žiūrėti į juos malonu. Didžiausia bėda – Saros personažas. Labiausiai erzinantis veikėjas, kuris pasirodo šiame filme. Pirmoje dalyje ji puikiai pritapo prie veiksmo, o čia pasirodo kaip vaikščiojanti katastrofa.

Juosta smarkiai nusileidžia savo pirmtakui, tačiau bendrai atsižvelgus į visą parodytą veiksmą galima teigti, jog viskas susižiūri nenuobodžiai, tačiau kaip bebūtų, tai filmas vienam kartui, kuris yra greitai užmirštamas pasibaigus peržiūrai.

Techninė juostos pusė

Sprogimai, susišaudymai, vėl sprogimai – tai viso vizualaus filmo grožio dominuojanti dalis. Pirotechnikos meistrai padirbėjo meistriškai, na o galutinis sprogimas juostos finale puikiai vainikuoja viską, ką galima pamatyti šiame filme.

Garso takelis nelabai įsimintinas. Vienintelė daina, kuri iš tiesų sukuria puikiai adrenalinu alsuojančią atmosferą – grupės Linkin Park daina „Given Up“, kurią girdime antrų gaudynių scenoje su meistriškais Viktorijos ir Hano susišaudymais.

Operatoriaus darbas geras, efektingas, detalus. To negalima pasakyti apie montažą, kuris sudaro nelabai gerą įspūdi, o ypač taip chaotiškai pateikiant filmo scenas, jog dėl to labiausiai nukenčia siužetinės linijos vientisumas.

Aktorių kolektyvinis darbas

Seną komandą papildė dar daugiau A klasės žvaigždžių, nors visgi ne jie čia dominuoja. Pagrindinio veikėjo atlikėjas, „kietas riešutėlis“ Briusas Willisas toliau džiugina žiūrovus savo pasirodymais veiksmo filmuose, nors, tiesą sakant, jo veikėjas čia priminė Džoną Makleiną, ko nebuvo pirmame filme. Matosi, jog nesistengia vaidinti, tik pasirodyti kadre ir gauti honorarą, tačiau visgi čia geresnis pasirodymas nei prieš pusmetį pasirodžiusiame penktame „Kieto riešutėlio“ filme.

Šmaikščiausias ir žaviausias viso filmo personažas Marvinas, už kurį antrą kartą reikia dėkoti puikiajam Johnui Malcovichui. Žavus kaip visada aktorius įneša daugiau charizmos nei visi kiti aktoriai kartu sudėjus. Kiti Holivudo veteranai, Anthony‘is Hopkinas, kuris pakeitė Morganą Freemaną, bei žavioji Helen Mirren pasirodė gerai, o svarbiausia, jog taip malonu vėl juos pamatyti didžiajame ekrane po nemažos pertraukos.

Vietoje Karlo Urbano pasirodo kylanti Holivude korėjiečių žvaigždė Lee Byeongas Heonas Hano amplua. Išties kietas ir efektingas aktoriaus pasirodymas.

Moteriškoji gvardija, kovojanti dėl Briuso Williso aka Frenko demėsio, nuvilia labiausiai. Baisiai atrodanti Catherine Zeta Jones, kurią sunku atpažinti, bei visą filmo laiką erzinanti Mary-Louise Parker – silpniausia viso aktorių kolektyvo grandis. Po jų pasirodymo susidaro labai nemalonus jausmas.

Verdiktas

„Rizikinga erzinti diedukus 2“ – tai efektingas, bet labai banalus ir klišinis puikaus 2010 metų filmo tęsinys. Daugiau veiksmo, kuriozinių situacijų ir naujų veidų turintis darbas pavirsta į chaotiškai papasakotą istoriją su daug skylių scenarijuje, kas galiausiai paverčia ją eiliniu susišaudymų filmu, neturinčiu jokio išskirtinumo savo žanre.

6
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
5.0
Režisūra
6.0
Kinematografija
6.0
Garso takelis
7.0
Techninė pusė
6.0
Aktoriai
6.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles