„Be kompromisų“

Režisierius ir scenaristas britas Garethas Evansas, 2011 metais sukūręs tikrą stebuklą veiksmo žanre ir pristatęs vieną brutaliausių filmų „Reidas“, smogia dar kartą ir smogia žymiai galingiau nei kas nors galėjo tikėtis. Indonezijoje įsitvirtinęs žanro vizijonierius pristato savo hito ir jau dabar kultine laikomos juostos tęsinį, kurios smurtui neprilygsta nė vienas iki šiol sukurtas ir plačiai išleistas veiksmo filmas.

Kino kūrėjas kviečia žiūrovus su pagrindiniu herojumi atsidurti dar gilesniame kriminalinio pasaulio užkampyje nei jis buvo iki šiol, sužinoti visą nelegalaus verslo paslaptį ir su kaupu atkeršyti visiems skriaudikams.

Apie ką mes čia…

Po žiauraus susišaudymo ir kruviniausių skerdynių viename iš mafijai priklausančių pastatų, į laisvę išėjęs Rama neilgai galėjo džiaugtis šviežiais vėjo gūsiais. Buvęs specialiųjų tarnybų narys užverbuojamas ir kartu infiltruojamas į slaptą kriminalinį pasaulį, kuriame jis turi išsiaiškinti visą tiesą apie triadų hierarchiją ir kartu juos sunaikinti iš vidaus. Deja, bet ši užduotis tėra kova su vėjo malūnais…

Kūrinio vidus

2011 metais pasirodžius pirmai filmo daliai sunkiai galima buvo suvokti, kaip įmanoma padaryti tokį kokybišką ir tiesiog nepriekaištingą veiksmo filmą su kruviniausiomis muštynėmis ir meistriškai pateiktais susišaudymais. Lygiai po metų amerikiečiai pristatė irgi vaizdingą juostą „Dredas“, kurios idėja ir pats scenarijus buvo tiesiog identiškais indoneziečių filmui. Labiausiai nustebino faktas, jog filmą sukūrė britas. Tikėtis antro tokio galingo šūvio buvo neįmanoma, bet suklysti visada galima. Antroji dalis ne tik lenkia savo pirmtaką išradingesniu scenarijumi, tačiau jos brutalumas perkopia visas įmanomas ribas. Tokio vaizdinio dar neteko matyti ir galima neabejoti, kad artimiausiu metu neteks išvysti.

Kaip ir pirmame filme, didelis dėmesys skiriamas kovų scenoms. Jeigu 2011 metų juostoje buvo galima grožėtis vos keliomis susidūrimų ir susišaudymo scenomis, tai šiame darbe jų yra dešimtys ir kiekviena už kitą brutalesnė ir išradingesnė. Veiksmas taip laiko įtampoje, kad galima pagalvoti, jog tuoj iš ekrano iššoks kovotojų gvardija ir pradės daužyti žiūrovus. Taip išraiškingai bei meistriškai, o kartu ir labai estetiškai, pateiktų smurto scenų nebuvo nė viename filme. Apie amerikiečių produkciją galima pamiršti, ten žmones būtų ištikęs širdies smūgis nuo tokių vaizdinių filmavimo aikštelėje, bet kalbant apie azijiečių šedevrus, tai „Reido“ tęsinys yra nepralenkiamas. Nuo pradžios iki galo tvyranti įtampa su kiekvienu pagrindinio veikėjo širdies dūžiu vis labiau ir labiau tempia nervus. Po kai kurių itin atvirai parodytų žudymų net sunku atsikvėpti.

Kovų scenos labai vaizdingos. Filme galima pamatyti tiek puikius veikėjų šokius ant purvo lyjant lietui, tiek klubo patalpose ar net prabangiame restorane gražiai mirštančius ir įmantriais būdais laužomus banditus. Nereikia pamiršti ir metro, automobilio salono ar pornografinių filmų buveinės, kurioje guminis merginos falas gražiai sukišamas vaikinui išangėn. Visas filmo metu pateikiamas purvas simbolizuoja padugnių ir viso šlykštaus kriminalinio pasaulio būvį, kuriame nėra nieko gražaus, mielo akimis ar tiesiog to, kas teiktų malonumą. Net pinigai nėra stiprus laimės pretekstas, kai kiekvieną akimirką privalai būti budrus, kad kažkas neateitų ir nesugrūstų gerklėn stiklo šukės. Iš vidaus ir be jokių pagražinimų susipažįstame su brutaliu ir nemaloniu azijiečių triadų pasauliu, prieš kurį JAV italų mafija atrodo kaip padori organizacija. To reikėjo ir pirmam filmui, bet nebuvo laiko rodyti viso šio baisaus grožio. Pradėjome kelionę nuo purvo ir atsidūrėme pusiaukelėje su rimtesniais banditais, kurie vilki brangius kostiumus.

Ko trūko pirmame filme? Žinoma, kad buvo per mažai išradingų ir išsiskiriančių personažų. Šioje juostoje jų yra net per daug. Gaila, kad kiekvienas jų nebuvo deramai pristatytas, tačiau net ir mįslingai pasirodę, o kartu ir greitai mirę antagonistai padarė juostai paslaugą ir antrą kartą netenka žiūrėti vieno Ramos šou. Pagrindinis veikėjas toks kietas, jog prieš jį net pats Bruce‘as Lee atrodytų kaip vaikas, jau nekalbant apie Chucką Norrisą. Išties, Ramos vaidmuo šioje juostoje žymiai platesnis, parodomas jo vidinis pasaulis ir gyvenimo tikslai, tačiau ne jis vienintelis moka mojuoti kumščiais. Labiausiai į akis krinta mergaitė, apsiginklavusi dviem metaliniais plaktukais. Va tokią turint namuose kiekvienas vinis būtų teisingai įkaltas. Juokas juokais, tačiau jos personažas filmui suteikė neįtikėtino žavesio. Kaip kadaise Tarantino filme „Nužudyti Bilą“ buvo pasirodžiusi Gogo su savo metaliniu sviediniu. Mafijozai irgi pateikti iškirtinai ir ne taip, kaip kokio Takeshi Kitano filmuose. Kiekvienas jų turi savitus bruožus ir tiesiog išsiskiria iš minios. Daug personažų, daug mirčių ir daug prasmės jose. Kiekvienas parodytas veikėjas simbolizuoja nusikalstamo pasaulio hierarchijos piramidę, kuri tęsiasi iki pat dangaus, todėl nupjaunant gyvatei galvą akimirksniu išaugs nauja. Deja, bet taip būna, todėl tenka palinkėti Ramai ištvermės, kurios jam prireiks pasirodant trečiame „Reide“.

Nors filmo trukmė beveik pustrečios valandos, akių atitraukti nuo ekrano negalima nė vienai akimirkai. Filmas sukurtas taip puikiai, kad jo siužetinė linija prikausto ir nepaleidžia net tada, kai pasibaigia paskutiniai titrai. Galima tiesiog pripažinti, jog tai ne paprastas filmas, tai savo žanro šedevras. Kietesnių ir efektingesnių veiksmo scenų nė su žiburiu nerasi, o ką kalbėti apie tiek daug ir vienoje juostoje. Bravo Garethui Evansui, sukūrusiam stebuklą. Dabar belieka laukti amerikiečių perdirbinio ir atėjus į kino salę juoktis iš minkštumo.

Techninė juostos pusė

„Didysis meistras“, kuris buvo nominuotas Oskarui už vieną geriausių 2013 metų operatoriaus darbų, gali pasislėpti po rudeniniais lapais. Nors jame buvo nuostabus darbas, tačiau tokio kokybiško ir taip realistiškai perteikto kameros darbo muštynių scenose dar neteko matyti. Kiekvienas veikėjų susidūrimas taip subtiliai pateiktas, jog ekrane rodomas smurtas ir kraujo upės atrodo tiesiog estetiškai ir skaniai. Nėra jokių perspaustų ir niekingai atrodančių vietų, viskas švyti. Taip. Švyti raudona kraujo spalva.

Garso takelis tai dar vienas šio genialaus veiksmo hito didžiulis pliusas. Nuostabios ir išraiškingai pateiktos, efektingumu alsuojančios kompozicijos, kurios filmui įsibėgėjant su kiekvienu nauju skambesiu pakelia scenų lygį iki naujų aukštumų. Garso montažas ne ką mažiau meistriškai suderinamas su rodomomis scenomis ir labiausiai išryškinamas prasidedant veikėjų susirėmimams.

Grimas, kuris irgi dominuoja vos ne kiekvienoje scenoje, pateiktas labai realistiškai, net kartais kraupiai ir nemaloniai akims, tačiau į tokius filmus skystablauzdžiams irgi nedera eiti, nes apsivems ar dar ištiks širdies priepuolis. Juosta skirta stiprių nervų žiūrovams, todėl visas kruvinas grožis neturėtų atbaidyti žanro ir azijietiškos kino virtuvės mėgėjų.

Finalinis juostos montažas ir režisieriaus vizija nepaliesta, todėl visos scenos, net metaforiškai perteiktos su gamtos vaizdais, atrodo išties stulbinamai ir efektingai, o perėjimas nuo vienos scenos prie kitos padaro iš šio filmo tikrą vientisumo saldainį, kurio nė viena minutė nebuvo sugadinta. Meistriškas darbas, tiesiog meistriškas.

Aktorių kolektyvinis darbas

Daugeliui pirmą kartą matyti veidai neturėtų atbaidyti, kaip būna su žvaigždžių mylėtojais. Kaip tik priešingai, visų filmo veikėjus įkūnijančių aktorių darbas nepriekaištingai natūralus ir nė karto nesimatė pervaidinimo. Veiksmo scenose, kuriose pasirodė tikri kovos menų meistrai, irgi atrodė tikroviškai, nepasimatė nė vienos jų klaidos ar vaidybinių nesklandumų.

Pagrindinį veikėją Ramą suvaidinęs Iko Uwaisas jau ne toks nedrąsus kaip pirmame filme, čia jis kaip tikras žvėris. Negailestingas, einantis iki galo, be jokių kompromisų. Šiurkštus, bet kartu tikro gėriečio ir pasiaukojančio vyro pavyzdys. Tokius veikėjus galėjome stebėti tais laikais, kai ekranuose karaliavo Arnis ir Slajus.

Arifinas Pudra vienu akimirksniu pradėjo priminti Josephą Gordoną-Levittą. Kažkas neįtikėtino, bet azijiečiai visgi turi savo žymaus Holivudo aktoriaus antrininką. Labai gera vaidyba, nors jis tėra suvaidinęs keliuose antrarūšiuose filmuose.

Prie pagrindinio antagonisto suvaidinto Arifino prisijungia dar vienas, ne ką žavesnis personažas. Plaktukų mergaitę įkūnijanti Julie Estelle priverčia ją įsimylėti nuo pat pirmų akimirkų pasirodymo kino ekranuose, o jei tiksliau – po neįtikėtino šou metro. Gražuolė smurtautoja, kas gali būti mieliau.

Kiti aktoriai irgi išsiskiria savo charizma ir vaidmenimis, tačiau jie nė iš tolo neprilygsta šiai trijulei, kurios žavesys keri visą filmo rodymo laiką.

Verdiktas

„Reidas 2“ – tai veiksmo žanro etalonas ir tikras šedevras, kuriame tobulai pateiktos veiksmo scenos, dinamiškai papasakota istorija ir brutalumas, besiveržiantis iš ekrano ribų, padaro jį unikaliausiu darbu, kuriam neprilygs joks kitas veiksmo žanro filmas. Tokio reginio, kurį sukūrė Garethas Evansas nė viename kitame filme neišvysime, tai tiesiog neįmanoma.

9.7
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
9.0
Režisūra
10
Kinematografija
10
Garso takelis
10
Techninė pusė
10
Aktoriai
9.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. blabla / 2014 balandžio 9

    Uzmigau su drauge kino teatre ji ziuredamas 😀

  2. cfosas / 2014 balandžio 10

    Tai lovoj kinus žiūrėt patarčiau pinigų nešvaistant… 😀 Bloody art, labai labai patiko, turbūt vienas geriausių matytų filmų per pastaruosius keletą metų!

  3. Tomas / 2014 balandžio 12

    Nežinot kodėl forumcinemas neberodo šito filmo?

    • Dario Voitukevez / 2014 balandžio 13

      Per premjerinį savaitgalį filmas užsidirbo tik 7k litų. 🙂 Čia atsakymas. 🙂