„Antgamtinių galių poveikis visuomenei“
Vieno originaliausių pastarųjų metų psichologinių trilerių „Palaidotas gyvas“, išėjusio 2010 metais, autorius ispanų režisierius Rodrigo Cortes antrą sykį bando savo laimę Holivudo žemėje. Sugebantis išsiskirti savo idėjomis iš kitų europinio kino kūrėjų, jis pristato dar vieną kupiną psichologinės įtampos darbą, kuris pabandys atsakyti kiekvienam į klausimus, kurie kamuoja žmoniją amžių amžius – ar visgi yra žmonės, turintys antgamtines galias bei ar egzistuoja pasaulis, matomas apart mūsų akimis? Šie ir kiti panašūs klausimai bus išaiškinti šioje šokiruojančioje juostoje.
Parapsichologijos ekspertai, daktarė Margaret Metison bei visai jaunas padėjėjas Tomas Baklis, tyrinėja įvairiausius antgamtinius reiškinius ir bando juos paneigti savo kruopščiai apgalvotais tyrimais. Jie yra tarsi detektyvai, norintys parodyti visiems, jog neegzistuoja jokie paranormalūs dalykai, jog tai tik žmonių išgalvotas melas, bei šarlatanų išpūstas burbulas pelnytis iš naivių ir silpnos valios asmenų. Viskas būtų buvę puiku, jeigu ne tai, jog po trisdešimties metų tylos į viešumą grįžta legendinis Saimonas Silveris, kurio antgamtinių galių niekas nėra paneigęs. Dėl nemalonaus nutikimo praeityje daktarė Metison atsisako liesti šią paslaptingą personą, tačiau viskam pasiryžęs Tomas nori įrodyti, jog ir jis neturi jokių galių, o tiesiog yra vienas iš daugelio apsimetėlių. Praėjus kelioms dienoms nuo pradėto tyrimo Tomo gyvenimas apsiverčia, pradeda dėtis paslaptingi dalykai, kurie gali kurią nors akimirką kainuoti vaikinui gyvybę. Po visų nelaimių iškyla abejonė dėl to, ar visgi Saimonas Silveris yra apdovanotas neregėta, nežemiška galia, ar čia tik jo grandiozinio spektaklio dalis.
Žiūrint į visus ankstesnius Rodrigo Corteso darbus režisieriaus kėdėje, šis filmas galėjo tapti jo geriausiu kūriniu po „Palaidotas gyvas“, tačiau didžiausia klaida yra dėl per didelės scenaristo lakios fantazijos, privedančios link absurdo. Tema parinka išties puiki, jos pateikimas iki filmo vidurio irgi, toks vos ne kruopščiai nagrinėjantis mokslinės sferos kino darbas, bet kas pradeda dėtis praėjus filmo viduriui, tai tiesiog yra juokinga ir gan vaikiška. Rimti pokalbiai, iškeltos tezės, išreikštos teorijos apie paranormalius reiškinius ir žmones, turinčius neįtikėtinus telekinezės, telepatijos ar kitus antgamtinius sugebėjimus, yra gan adekvačiai pateikiamos, bet bendrai susumavus jas su visiškai nelogiškomis scenomis gaunasi įdomus mišinys tarp išties puikios idėjos bei banalios vaikiškos scenaristo fantazijos. Filme puikiai pateikiamas šarlatanų, vaizduojančių, jog turi kokių nors antgamtinių galių, įvaizdis, jų melo kruopščiai apgalvotas planas, kurį prilyginti galima prie tam tikros schemos, po jos įgyvendinimo duodančios didelį pelną. Filme pastebėti galima ir kelis žmonių tipus, jų pasaulėžiūros kitimą. Nuo skeptikų iki optimistų, nuo svajotojų iki realistų pateikiami vis naujesni personažai sukuria įtampos kupiną atmosferą, nes jų debatai prilyginti prie pokalbių šou, kuriuos mes matome televizijos žydruosiuose ekranuose. Tam tikru momentu filmo eigos metu ir neblogai sukaltoje siužetinės linijos aspektu galima patikėti tuo, ką bando rodyti ispanų kino kūrėjas, nes tikrai meistriškai sukurta psichologinė įtampa, tačiau nors antra filmo pusė yra per daug banali, bet ji išlaiko intrigą iki galo, tačiau visa iliuzija griūna su viena banaliausių, nors ir turėtų būti tikrai neįtikėtinų, pabaigų.
Didžiausiu varikliu šiam filmui buvo sukurta nepakartojamai bauginanti atmosfera, todėl būtent techninės pusės aspektais labiausiai pasidarbavo kino kūrėjai. Puikus ir nepakartojamas garsas, jog po kiekvieno staigaus judesio ar personažo veiksmo širdis gali pradėti plakti dar labiau. Jaudinantis, o kartu erzinantis garso takelis paverčia paprasto trilerio pavidalą į kažką daugiau, į tikrą psichologinės įtampos filmą, kurį žiūrint akys tiesiog yra prikaustytos prie ekrano. Sprogimų taipogi pastebima nemažai, o kai pastato sienos griūva išties galima sakyti, jog puikus pirotechnikos specialistų darbas, akimirkai paverčiantis filmą dar ir į veiksmo žanrą.
Padirbėjęs filme „Palaidotas gyvas“ tik su vienu ekstra klasės Holivudo aktoriumi, šį kartą Rodrigo Cortes kompaniją papildė būriu puikiausių kino atlikėjų. Seniai nesirodžiusi, kultinės reikšmės kino pasauliui turinti aktorė Sigourney Weaver, pastaruoju metu vaidinanti vien tik šabloniškuose komedijose, pasirodo gan rimtame amplua, o tai tiesiog negali nedžiugint, nes jos sukurtas personažas priduoda šiai juostai rimtumo, stabilumo, tikėjimo, kuris sklinda iš jos akių. Cillian Murphy, suvaidinęs pagrindinį šio filmo vaidmenį, pasidarbavo taipogi nepakartojamai – pats dramatiškiausias, emocionaliausias personažas, o žiūrint į šio aktoriaus sugebėjimus darosi labai liūdna, nes galima teigti, jog tai vienas iš labiausiai neįvertintų šių laikų aktorių su puikiu ir dar neatsiskleidusiu vaidybos potencialu. Kino legenda, o kitaip pasakyti ir liežuvis apsiversti negali, Robertas De Niro pasirodo blogio įsikūnijimo kailyje, čia vos ne kaip Alas Pacino filme „Velnio advokatas“, tik kad čia pačiam Robertui teko labai mažas langas visoje juostos eigoje. Nelabai išskirtinis personažas, bet vis geriau nei bukos komedijos, kuriose meistras filmuojasi jau beveik dešimt metų. Susumavus visą aktorių pasirodymą, tai jie pridėjo labai daug darbo prie juostos atmosferos, bei iš dalies uždengia banaliausias scenaristo klaidas.
„Raudonos šviesos“ – tai ganėtinai neblogas psichologinis trileris, kurių galima pasigesti paskutiniais metais, tačiau dėl šabloniško ir iki galo neapgalvoto scenarijaus filmas su savo niūria, rimta, tamsia atmosfera einant link pabaigos atrodo kaip nevykęs fantastinio pobūdžio antrarūšis darbas, bet visgi išlaikantis nemažai įtampos beveik kiekviename pateiktame kadre.
