„Ratas“ susiduria su įdomia problema: tikrasis pasaulis dabar dažnai lenkia mokslinės fantastikos filmus, pasakojančius apie privatumo svarbą ir viešumo pavojų, todėl sugalvoti kažką naujo šia tema yra sunku. Turbūt dėl to filmas ir nepasiūlo nieko naujo, pristatantis begalę blankių argumentų apie socialinius tinklus ir pasižymintis tokiu tuštumu, koks kino teatruose retai ir pasitaiko.
Filmas yra sukurtas pagal to paties pavadinimo 2013 metais išleistą knygą, kurią parašė ir prie filmo scenarijaus prisidėjo Dave‘as Eggersas. Čia pasakojama apie Mei (akt. Emma Watson), prisijungiančią prie galingos, į užaštrintą Facebooką panašios kompanijos, pasiryžusios kone privaloma tvarka į viešumą ištempti visų žmonių gyvenimus tai grindžiant tiesos ieškojimu ir gyvenimo skaidrumu. Kompanijai vadovauja Eimonas (akt. Tom Hanks), nuoširdžiai tikintis šita idėja.
„Ratą“ palyginti su kokiu nors filmu yra sunku ne dėl to, kad jis originalus, bet priešingai – filmas neturi jokio apčiuopiamo charakterio. Jį, panašu, sukūrė kažkas, kas pamatė vieną „Black Mirror“ seriją, pagalvojo, kad tą serialą geru paverčiantis elementas yra naujausių technologijų kritika ir į vieną vietą sumetė visas idėjas, kurias rado penkias minutes internete paskaitęs apie socialinių tinklų žalą. Filmas yra nesibaigiantis anonsas, perpildytas skambių pasisakymų, kuriuos sako nesubtiliai Steve‘o Jobso prezentacijas primenantis T. Hanksas, ir pačių tiesmukiškiausių veikėjų, skirstomų į tuos, kuriems patinka technologijos, ir tuos, kuriems jos nepatinka.
Veikėjai yra be konkurencijos silpniausia „Rato“ vieta, kadangi išėjus iš kino teatro kažką apie juos atsiminti yra klaikiai sunku. Viskas šiame filme jiems įvyksta, jie patys nieko nedaro. E. Watson herojė priima ypač keistus sprendimus, kurių gal ir nebūtų galima vadinti kvailais, jeigu ją būtų galima bent iš dalies suprasti, bet ji yra panaši į daug eterio laiko užimančią trečiaeilę veikėją, darančią kažką todėl, kad scenarijus taip liepia, ir neturi savo motyvų. Visi veikėjai yra blankūs, kitaip besielgiantys vis kitoje scenoje, ir čia nepadeda net ir į vieną vietą surinkti žymiausi aktoriai. E. Watson dar niekad neatrodė taip vienpusiškai, o Johnas Boyega ir Karen Gillan čia yra tiesiog iššvaistomi.
Vienintelis filmą gelbėjantis elementas yra Eimonas, nors tik dėl to, kad jį vaidina T. Hanksas. Matot, T. Hanksas negali vaidinti žmogaus, kuris neatrodytų geras ir kuriuo nesinorėtų pasitikėti; jis tuo ir yra ypatingas, kad kiekvienas filmas gali sukčiauti parodydamas šitą žmogų ekrane ir tai paslepia daugybę scenarijaus spragų. T. Hanksas čia toli neieško įkvėpimo ir kalba su tuo pačiu nenatūralumu, kuriuo pasižymi Silicio slėnio kompanijų vadovai, visad kalbantys taip, tarsi vykdytų rinkiminę kampaniją. Tik Eimono siekiai yra mažų mažiausiai keliantys klausimų, o šiaip klaikiai pavojingi, kas T. Hanksui tradicinį vaidmenį paverčia turinčiu šiokį tokį dvilypumą, kai viduje kyla egzistencinis klausimas – negi negalima pasitikėti jo įkūnijamu veikėju? Niekas nepaneigs, kad tai yra vienas tuščiausių jo vaidmenų pastaruoju metu, o gal ir per visą karjerą (paskutiniais metais jis įprato imti vaidmenis vien dėl pinigų, ko jis šiaip nusipelnė; pernai pasirodžiusi „Holograma karaliui“ buvo aiškiausias to pavyzdys, kai aktorius pardavė save už arabiškus turtus), bet filmas šioje vietoje užkliuvo už išties įdomios situacijos, net jeigu ir netyčinės (Eimono parankinį vaidinantis Pattonas Oswaltas irgi yra absoliučiai iššvaistomas, nors filme yra kelios išties linksmos scenos, kur išryškėja jo komedijos patirtis).
Filmas, kuriame nėra įdomių, sudėtingų veikėjų, tiesiog negali būti įdomus. Ypač jeigu kalbam apie mokslinę fantastiką – žanrą, kurio geriausi kūriniai yra pilni atvirų, protingų veikėjų, noriai kalbančių apie technologijas ir jų moralinę pusę, ko „Rate“ trūksta labiau nei bet ko kito. Šita istorija gal ir būtų įdomus būdas pakomentuoti dėl socialinių tinklų susidariusią situaciją, kuomet tarp technologijų gyvenantys žmonės daug ką priima per daug nesigilindami. Visgi filmas to tiesiog nedaro, daugumą veikėjų paversdamas klausimų neklausiančiais ir tiesiog pagal scenarijų veikiančiais zombiais, o kitus pristatantis kaip nepatogiai protingus ir tobulus, tokiu būdu iš jų pašalindamas visą įdomumą.
Nepaisant kelių viltį įkvepiančių scenų, kurios, tyčia ar netyčia, yra išties linksmos (galbūt dėl pratrūkstančių aktorių, norinčių parodyti savo neišnaudotus sugebėjimus), pasakyti kažką ryškiai teigiamo apie „Ratą“ yra sunku. Čia yra filmas, sukurtas blankiausiu įmanomu būdu, paniškai bijantis bet kokios rimtesnės temos ar dilemos, pilnas neapibrėžtų veikėjų, įsimenamų nebent dėl juos vaidinančių aktorių, negebantis atsakyti į jokius rimtesnius klausimus, susijusius su technologijomis ir morale, ir neturintis tiek kokybės, kad galėtų tuos klausimus užduoti žiūrovams. Gal čia bus pamoka, kad kuriant distopinę mokslinę fantastiką vien parodymo, kad mes beveik gyvenam joje, tiesiog neužtenka.
