Katinas – gana dažnas animacinių filmų veikėjas. Nuo batuoto, iki gyvenančio slaptą gyvenimą. Nenuostabu, kad kinuose šiomis dienomis ir vėl pasirodė jo didenybė veikėjas katinas. O tiksliau – katė Marnė, tapusi šnipe filme „Pūkuota šnipė“.
Šioji – geresnį nei katinišką gyvenimą gyvenanti katė. Šeimininkės Rozalindos lyg tikra dukra lepinama pūkuotoji turi savo kambarį, žaislus ir televizorių, dienoraštyje kasdien rašanti vis tuos pačius sunkius dienos darbus – valgyti, miegoti, žiūrėti televizorių… O kur dar nagų dildinimas ir detektyvinių serialų žiūrėjimas… Tik štai viskas pasikeičia, kai namuose pasirodo šeimininkės netikras brolis, kuriam reikia slaugos. Su jo atvykimu, netikėtai prasideda vagystės jų mažame ir ramiame miestelyje. Ir aplinkybės susiklosto taip, kad Marnė negali ignoruoti vykstančios neteisybės, susiranda draugų ir imasi detektyvės darbo. O detektyve ją „įdarbino“ vokiečių režisieriai Christophas ir Wolffangas Lauensteinai – kūrę tokius filmus kaip „The Fall“ (2006 m.) ar „Luisas ir ateiviai“ („Luis & the Aliens“, 2018 m.). Animacijoje besisukantys nuo pat 9-ojo dešimtmečio, meistriškumą įrodę ir gaudami Oskaro apdovanojimą už geriausią trumpametražį filmą „Balansas“ („Balance“, 1989 m.).
Šiame animaciniame filme ir pasimato, kad tai – ne amerikietiškose kalvose ir garsiose studijose kurta produkcija. Šis filmas neturi to „išdezinfekuoto“ 3D pojūčio – tiek sukurta aplinka atrodo labai tikroviška (iki pat medžių lapų), tiek herojai toje aplinkoje nesukuria to plastmasinio efekto. Bent man asmeniškai, dažniausiai tai primena plastmasinių kūrinių pasaulį. „Pūkuotoje šnipėje“ tai buvo organiškesnis, minkštesnes formas suteikiantis meninis sprendimas.
Pati istorija remiasi kitais vokiečių pasakotojais, broliais Grimais, ir viena jų garsiųjų pasakų – „Brėmeno muzikantai“. Marnės pasaulyje vyksta tokia pati draugystė narpliojant nusikaltimą – su asilu, gaidžiu, ir šunimi. Visi herojai labai skirtingi, tačiau vistiek randantys bendrą kalbą sutarti. Įdomiausia, kad netgi jų pomėgiai, charakterio savybės pritaikytos sekant šių dienų gyvenimo būdą – šuo svajoja nusipirkti motociklą ir vienas apkeliauti pasaulį, gaidys štai, nesidomi vištomis, ir ieško tik ramybės ir progų pamedituoti. O asilas – apsimetantis zebru tam, kad būtų priimtas dirbti, nes būdamas savimi, jis nėra kitiems įdomus. Taip pat ir Marnė – lyg tikra dukra auginama katė, kuriai neleista niekur išeiti iš namų, nes šeimininkė Rozalinda užėmusi supermamytės pareigas visakeriopai ja rūpintis. Turbūt daugybę panašių charakterių turime ir savo aplinkoje. O štai pati istorija pasiekia kulminaciją, kai randamas pagrindinis įtariamasis – tačiau istorija rutuliojasi lyg amerikietiški kalneliai – čia jau atrodo, kad herojai savo darbą baigė ir teisingumas triumfuos, čia vėl blogiukai randa būdą išsisukti, ir teisybės paieškų karuselę užsuka iš naujo.
Labiausiai šis animacinis filmas sužavėjo savo netgi ne vaikišku humoru. Drįsčiau sakyti – sarkazmu. Kartais prikišant ir vis dar gajus stereotipus, iš kurių vėliau ir pasijuokiama. Štai viename ūkyje gyvenančios vištos, nuolat zyziančios gaidžiui, kad jos nori „drugelių pilve“ ir viščiukų, tačiau iš jo jokios naudos, nes gaidys užsiima tik meditacijomis. Tokie pasakymai gal ir neiškoduojami mažamečiams, eisiantiems į filmą, tačiau neleisiantys užmigti kartu salėje sėdintiems tėvams. Tačiau yra ir situacijų, iš kurių kvatojasi iki spragėsių išpylimo pypliai. Tad pasidžiaugti animaciniu filmu gali ir skirtingo amžiaus auditorija.
Nors filmas ir vadinasi „Pūkuota šnipė“, kas sufleruoja, kad pagrindinė veikėja čia bus katė Marnė, visgi jos personažas nepasirodė dominuojantis labiau nei kiti likę kompanjonai. Apie ją papasakota šiek tiek daugiau, tačiau vagystės narpliojimu dalinasi visi keturi pagrindiniai veikėjai. Galbūt todėl šis filmas ir parodo, kad draugystė ir teisybė visada nugali. O dar jei istorija yra juokinga ir gražiai vizualiai pateikta – tampa rekomenduotina pamatyti.
