Makabriškasis „Pjūklas” sugrįžta į kino ekranus su jau Aštuntąja dalimi. Net septynerius metus idėjiškai besiilsėjusi, nepabijokim tokio žodžio, jau „padrožta‘“ frančizė, sugrįžta, su, vaikel, tikrai nemenku trenksmu. Frančizė, kuri nuo itin galingai startavusios pirmosios dalies su kiekviena nauja dalimi vis labiau sekė kokio „Absoliutaus blogio“ (orig. „Resident Evil“) ar „Požemių pasaulio“ (orig. „Underworld“) ambicingomis siužetinio nusibaigimo pėdomis, kol galiausiai atsidūrė kažkur tarp vidutinybių. Tačiau tai ryškiai pasikeitė ir naujausia dalis tikrai nustebina bent keletu aspektų.
Kas nepamena priešistorės, tai misteriškas psichologinis linčiuotojas Džonas Kreimeris, nors jau ir pagal visas aplinkybes ir loginius faktus miręs – sugeba vėl prisikelti iš numirusiųjų ir surinkti dar vieną gyvenimo dėsniams nusikaltusių sielų saujelę bei visiškai nevaikiško žaidimo forma duoti joms dvi galimybes – išpažinti savo baisiausias nuodėmes ar tiesiog mirti…ne pačiomis delikačiausiomis aplinkybėmis. Na, o kadangi žmogaus sąžinė tikrai nėra pats lengvabūdiškiausias bruožas – žaidimas, švytuoklės principu, ne juokais įsisupa.
Spąstai ant galvos nebemadinga? Ne, negirdėjau.
Tik filmo pradžioje pamačius saujelę pasmerktųjų su keistais kibirais ant galvų pasidaro aišku ir be konteksto, kokiame filme esate atsidūrę. Dar 2004 pristatyta Pirmoji frančizės dalis, prasidėjusi labai panašiomis aplinkybėmis, Aštuntos dalies pavidalu, su nuostabiu nostalgijos impulsu įgelia būtent ten, kur ir labiausiai niežti. Atvirai, kokiu kampu bežvelgtum, nostalgija – tai ryškiausias šio filmo aspektas: tai lyg seniai pamiršta daina, kurią išgirdus po n + k laiko – klausaisi jos visiškai naujomis ausimis, nors ir puikiai žinai apie ką ji. Panašiai ir čia.
Siužetas laikosi ant visiškai standartinės „Pjūklo“ platformos: keletas kažkaip prasikaltusių sielų, kurioms reikia išpažinti savo nuodėmes, tikėtina, tuo pačiu atsisakant kažkurios kūno dalies ar užsispyrusiai mirti sutepta siela. Nes Džono Kreimerio siela nesiilsi – netgi po mirties ji „wants to play a game“, reiškia – nesiilsės ir prakeiktieji. O žaidimas, kaip ir visi kiti, nelabai koks žaidimas be stebinčiųjų – mūsų. Todėl pripumpuoti visokių demoniškų ir psichologinių apsėdimų filmų mes ieškome kažko kito – kodėl gi ne į keletą dalių atvirai lyg suši supjaustomos kojos ar žavingai kruvino skalpo? Mes pasiilgome groteskiškų vaizdų, ir mes tai gauname su kaupu… Nors ne.
Turiu pasakyti, jog šios dalies siužetas labai sušvelnintas. Net labai. Jeigu pirmose dalyse be skrupulų buvo rodoma, tarkim, britvute perpjaunama akis, čia viskas vyksta kur kas švelniau – labiau įtempto siužeto trilerio forma negu „Pjūklo“ pradininkų siaubo ritmas. Tad, jeigu tikitės besąlyginių egzekucijų lyg pirmose dalyse, nusivilsite, na o jeigu šlykščių scenų čia Jums visuomet buvo per daug – drąsiai galite išbandyti šią frančizės dalį.
Scenarijus, arba kaip „Pjūklas“ pavirto „CSI: ferma“
Žodžiai šios frančizės filmuose niekada nebuvo stiprioji pusė, ne išimtis ir ši dalis: jeigu einate į šį filmą, einate vienašališkai dėl vaizdinių ir dėl siužeto (geriau pagalvojus, dėl ko daugiau?). Žiūrėdamas negalėjau nustoti jaustis, jog žiūriu kažkelioliktą „CSI“ visatos seriją, kai randa dalį kojos ir svarsto, kam čia ji dabar priklauso. („It looks like… he wont be walking this one off“ (Yeaaaaaahhhh!!). Atrodo, jog jaučiama intencija reorganizuoti prieš tai buvusių filmų tonažą ir kartu palikti esmines frančizės detales, kurios vienareikšmiškai ir padėjo viskam pamatą, bet… ta intencija kažkur paslydo, ir kažkur ambicingai nusitėškė: viskas pavirto į tai, kad čia daug tiria, šneka ir nepakankamai parodo esminių filmo detalių. O, bet, tačiau. Negaliu pasakyti, jog filmas galutiniam rezultate nebūtų išradingai sukalibruotas: jis galiausiai atlieka savo funkciją, kuri yra šokiruoti, ir, kaip bonus, pateikia labai netikėtą pabaigą, kur visiškai kompensuoja kiek surambėjusį filmo tonažą.
Kaip ten bebūtų…
Atvirai kalbant, stengiausi laikytis kuo objektyvesnės vertinimo skalės, nes, subjektyviai, „Pjūklas“ tikrai nėra pats mano, kaip siaubo filmų fanatiko, mėgstamiausias produktas. Todėl sakau tai, ir pats savimi stebiuosi, jog, paėmus bendrą filmo paveikslą, jis yra iš tiesų visai neblogas: siužetas išradingai provokuojantis ir ne toks liguistai groteskiškas, scenarijus pakankamai medinis, bet laužo funkciją atlieka, o siaubo faktorius išlaikytas per patį aukso viduriuką. Tad jeigu mėgstate siaubo filmus, ir ieškote kažkokio atokvėpio nuo demonų apsėdimų (ypač, jeigu esate „Pjūklo“ frančizės gerbėjas) – tikrai neturėtumėte pralošti su „Pjūklo“ korta.
