Pastaruoju metu lietuviškų filmų kino teatruose tikrai nemažai. Reikia tik džiaugtis, kad gausėjant nacionalinių produktų, atsiranda ir vis daugiau erdvės plėsti profesionalumo ribas. Yra gerai ir tai, jog daugėjant filmų, atsiranda ir vis daugiau aktorių, tad nebereikia nuolat žiūrėti į tuos pačius veidus. Savaime aišku, kad daugėjant filmų, daugėja ir nekokybiškų filmų. Dabar situacija tapo tokia, jog daugiau dėmesio skiriama komercijai ir pigiai kainuojančių juostų kūrimui, o ne rimtų temų gvildenimui. Nepaisant to, vis atsiranda darbų, kurie pretenduoja užkariauti žiūrovą, kabindami turiniu, o ne lėkštais juokeliais. Naujausias toks darbas – atkurtos Nepriklausomos Lietuvos dieną kinus išvydęs „Pelėdų kalnas“.

Filmas pasakoja istoriją apie pokario Lietuvą, 1947-1952 metus. Čia besiklostantys politiniai įvykiai daro smarkią įtaką kiekvieno žmogaus gyvenime ir nė vienas negali jaustis saugus, kai už kampo stovi sovietų armijos patikėtiniai, šnipai ir kariai. Grupelė jaunuolių gyveną savo gyvenimą, o į jų tarpą vis įsibrauna jaunas, merginų širdis užkariavęs ir nerimą vyrams keliantis paslaptingas maištininkas. Jo tikslas – padedant kitiems sukilėliams pernešti įrodymus apie sovietų veiklą Lietuvoje didžiosioms Vakarų valstybėms.

Ir būtent ši istorinė linija yra tik viena iš kelių, nors ir traktuojama, kaip pagrindinė. Bet apie tai vėliau. Pirmiausia tai reikia atkreipti dėmesį į kūrybinę grupę, kuriai diriguoja režisierius Audrius Juzėnas. Jis jau ne pirmą kartą gvildena istorinius įvykius pagal scenaristo Prano Morkaus sukurtą scenarijų. Ir čia yra bene opiausia filmo dalis. Jei „Ekskursantėje“ buvo šiokių tokių nesusivokimų, tai čia jų išlindo dar daugiau. Neabejotina, kad už istorijos vientisumą yra atsakingas režisierius, bet scenaristui turėtų kliūti ne ką mažiau, o gal ir net labiausiai.

Filmo kūrėjai iki pat galo taip ir neapsisprendė, kurią istorijos liniją vystyti iki galo – grupelės jaunuolių gyvenimo sovietmetyje, ar patriotiško jaunimo, dėl Tėvynės galinčio paaukoti savo gyvybę. Būtent dėl šios priežasties žiūrovas lieka visiškoje suirutėje ir jau įpusėjus filmą ima kilti daug klausimų – kas šis veikėjas, kodėl jis taip elgiasi, kas dedasi čia, kodėl visi šie įvykiai dabar sukasi šia linkme, ar aš kažką praleidau? Tiesiog aibė klausimų, kuriuos lengviau atsakyti peržiūrėjus filmą kelis kartus, bet ir tai ne visiškai. Galiausiai viskas baigiasi tuo, kad nė viena istorija taip iki galo ir nėra papasakota iki galo, o filmo pabaiga galiausiai visiškai pribaigia. Vienoje vietoje, vienoje iš tų retų filmo batalijų scenų, atrodo, jog juosta jau pasibaigs. Bet ne, istorija tęsiasi dar bent gerą pusvalandį. Ir tai jau nėra gera pusė, jei turim omenyje, jog žiūrovas yra suklaidinamas. Būtų gerai, jei tai išsivyniotų į gerą istorijos išrišimą, bet ten atsitrenkiam į dar daugiau siužeto skylių.

Dar vienas gana plačiai aptarinėjamas dalykas – seksas. Jis filme rodomas gana dažnai ir tai pateikiama per gana drąsią, Lietuvos kine dar vargiai aptarinėtą pusę. Blogai yra tai, kaip šis dalykas pasimeta visame siužete. Bet pasipiktinti dėl to yra visiškai absurdas. Dalinai filme pateikiama istorija rodo, jog nepaisant visų sudėtingų situacijų, pastovių trėmimų ir baimės, jaunimas vis tiek mėgavosi gyvenimu, šoko, mylėjo ir užsiėmė seksu. Taigi, gyvenimas judėjo savo vaga, nieks nesilaikė celibato.

Veikėjai. Jų filme yra labai daug. Ir tai jau tampa ryškia juostos problema. Nepaisant to, kad esminiai veikėjai yra išgvildenami gana gerai (už tai reiktų padėkoti jaunajai aktorių kartai), tačiau antraplaniai, kurie lyg ir turėtų būt svarbūs istorijoje, yra nelabai įsimenami. Kaip minėjau anksčiau, kai nėra istorijos tęstinumo, veikėjai pasimeta. Pasirodę pradžioje, jie visiškai užmirštami iki galo ir tada iš niekur atsiranda vėl, lyg ir turėdami kažkokią svarbią žinią, bet jų praktiškai neįmanoma atsiminti. Bet tie, kurie įsimena ir yra matomi, yra gana neblogi. Ir čia jau galima pereiti prie glostymo, o ne plakimo.

Reikia džiaugtis, kad Lietuvoje auga jaunoji  kino aktorių karta. Galiausiai esminiai vaidmenys filme patikimi jauniems, anksčiau kine dar nematytiems veidams. Ir jie vienareikšmiškai geriau susitvarko su savo vaidmenimis už kino ir scenos senbuvius. Kaip ryškiausius ir geriausius filmo aktorius norėtųsi išskirti Arną Danusą, Aidą Jurgaitį, Adomą Jasiukėną ir Karolį Kasperavičių, o iš damų pusės – Anastasiją Marčenkaitę, Pauliną Taujanskaitę ir Rūtą šmergelytę. Visų kitų pasirodymai buvo… Na, gal net ne taip ir įsimenami.  Ir vos tik du senbuviai – Aleksas Kazanavičius ir Dainius Svobonas – ekrane atrodė gerai ir be jokių dirbtinumų. Smagiausias dalykas su jaunaisiais aktoriais – jie dar nėra visiškai sukaustyti teatro rėmų, todėl gana laisvai ir organiškai atliko savo vaidmenis, prisitaikė prie kino formato. Ir nebuvo taip sunku juos stebėti vaidinant. Gal dar reiktų tobulėtų, tačiau jų suvaidinti personažai nebuvo vaikštantys medžiai akmeniniais veidais ir tai labai džiugino.

Techniškai filmas taip pat geras. Prie gana gero efekto prisidėjo filmo garso takelis. Jis – tikrai puikus. Ir čia jau dingsta tas pasakymas „Kaip lietuviškam filmui“. Tikrai ne, tai yra aukšto lygio garso takelis, kuris labai gerai papildo ekrane matomą vaizdą ir, tiesą sakant, gerokai pagerina patį filmą. Taip pat, operatoriaus darbas yra aukščiausiame lygyje. Viskas nufilmuota taip, kad būtų malonu akiai, neatgrasu ir įtrauktų. Jaučiama labai aukšta kokybė, o gebėjimas išnaudoti sulėtinimo efektą taip pat prisidėjo prie gero vaizdo. Iš esmės, slow-motion efektas panaudotas labai teisingose vietose. Vienas minusas – abiejose vietose, kuriose jis buvo, jo buvo per trumpai, taip šiek tiek iššvaistant galimybę žiūrovui pašiurpti kėdėje. Filmo montažas taip pat geras. Labai geras.

„Pelėdų kalnas“ yra kiek per ilgas, siužete pasimetęs filmas, turėjęs labai daug potencialo. Nepaisant to, kad filmas nesusitvarkė su savo istorija, jis džiugina be galo kokybiška, jau nebe „lietuviška“ technine puse, iš teatrinės vaidybos išlipančiais jaunosios kartos aktoriais ir puikiu garso takeliu. Be jokios abejonės, filmas galėjo būti geresnis, aiškesnis ir nuoseklesnis, tačiau pagrindai ateičiai pakloti net labai geri. Jei ir toliau judėsime tokia linkme, dar po poros metų sulauksime tikrai gerų lietuviškų filmų, kuriuos stebint nereikės daug keiktis.

7.3
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
4.0
Režisūra
6.0
Kinematografija
9.0
Garso takelis
9.0
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
8.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Vytautas / 2018 vasario 18

    Puiki recenzija. Tik pridurčiau dė teatrališkumo. Vietomis patosu ir patetika lenkė net 300 spartiečių.

  2. Vainius Eiva / 2018 vasario 18

    Pritariu dėl patoso. Bet šio dalyko neminėjau dėl to, jog tai apskritai nėra dažnas dalykas mūsų kine. Gal dėl to tai atrodė taip keistai, nors tikrai neblogai.

  3. Petarda / 2018 vasario 18

    Jau ne pirmą kartą norisi dėti parašą po kiekvienu žodžiu 🙂 Labai gera ir tiksli recenzija, o iš filmo išėjom visgi pakiliai- geri dalykai nusvėrė prastus ir likom nustebinti ir įkvėpti- visgi lietuviškas kinas ATEINA!!!

  4. Valdas / 2018 vasario 19

    Recenzija labai gera. Kaip tik tokies įspūdžiai ir man buvo.

  5. Virginija / 2018 vasario 21

    pritariu recenzijai,net neturiu ka pridurti,filmas sukrete ir priverte susimastyti

  6. Valemaras / 2018 vasario 21

    Nežinau,ar galėčiau pasakyti,kad mačiau geresnį lietuvišką filmą su tokiu istoriniu turiniu.Recenzija puiki,bet,kai filmas“ pravažiuoja“tavo buvusiais gyvenimo įvykiais ir prisiminimas,“svaiguliukas“tikrai apima.Geriausia tai,kad vos ne 100%tiksliai atspindi laikotarpį,kuris užsimirštas,sužaibuoja puikia naujos kartos aktorių pajautair išraiška.Taip,tai buvo ir 1952ir 1960 ir 1970 ir 1980 ir………
    Ačių kurėjams ir aktoriams,kad gavau galimybė įbristi į buvusią upę…………………

  7. Arvydas / 2018 vasario 21

    Puikus filmas , o režisierius padaręs išvadas kur dar aukštesnio lygio filmus

  8. tukididas / 2018 vasario 22

    Filmas puikus, reitingas būtų apie 8,5 jai laikytume, tokiu pirmu analogu kurio negėda ir svetur parodyti būtų 9 . Recenzija neišsami ir šiaip sau.

  9. anipere / 2018 vasario 23

    Filmas nenuoseklus, neišbaigtas, perkrautas nereikalingomis detalėmis,neįtikinantis. Aš prisimenu tuos laikus, būdami 9-13m. mes labai gerai jautėme to laiko dvasią iš savo tėvų ir mokyklos draugų – daugumos iš kurių tada netekome – gyvenimo . Žavėjausi Juzėno filmu ‘Ekskursantė’ ir nusivyliau ‘Pelėdų kalnu’. Režisierius interviu, atspausdintame ‘Savaitėje’ sakė, kad filmą skiria ir aukštesnio intelekto žiūrovams ir tiems, kurie valgo spragėsius, tai mano palinkėjimas, kad jis išsirinktų , kuriems iš jų jis nori kurti filmus [ar nusileisti iki spragėsinių ar juos patempti aukštyn]. Tai tiek, su kitkuo recenzijoje sutinku.

  10. Arūnas75 / 2018 vasario 24

    Recenzijai pilnai pritariu, skirtingai nei „atsiliepimams“ iš garsių LT žmonių, kuriuos deda platintojai.
    Stebiuosi, kaip kažkas gali sakyti, kad tai reikia rodyti vaikams…
    Mano nuomone tautinį patosą ir patriotiškumą užgožė perspausti veiksmo efektai ir seksizmas.
    Kai vienas veikėjas berods jau 1957m. Kauno centre pistoletu išguldo tuziną kvailų rusų ir susisprogdina primena tokius pat „didvyriškus“ tarybinius filmus…

  11. Sakme / 2018 kovo 1

    Buvau filme. Nepatiko. Atsibodo žiūrėti. Visiškai padrikas. Pasižiūrėjus filmą susidaro įspūdis, kad to laikmečio jaunimui rūpėjo tik klyno reikalai. Taip pat kalbos stilius visai ne pokario, o 8-to dešimtmečio slengas. Nuvylė filmas. Tas pat ir su filmų diskursą nė. Tas filmas iš vis laikytinas ideologinė diversija prieš lietuvių tautą. Tame filme parodyta, kad lietuviai tokie vaiduokliai nepadeda skundžia vienas kitą žudo o štai NKVD įstaigos tokie geri jų jau tokie geri, kad net organizuoja nemokamą kelionę į Lietuvą….visiškas š…

  12. Rassa / 2018 kovo 4

    Filmas turi labai daug pliusų 🙂 Jei jį padalintume į du filmus, būtų buvę super 😀 Dabar šiek tiek per daug veiksmo, per daug siužeto linijų, norėta parodyti labai daug. Toks jausmas, kad valgiau patiekalą su per daug ingredientų. Bet režisieriui vistiek valio.