„Medžiotojai“
Vieno populiariausių naujos kartos Holivudo komedijos žanro scenaristų bei aktorių, šmaikščiojo Setho Rogeno dėka, naujame tūkstantmetyje papūtė itin sėkmingas permainų vėjas į nuvalkiotų komedijų langą su sėkmingais projektais kaip „40-ies ir vis dar skaistus“, „Kietakiaušiai“, „Užkibo“. Parašęs scenarijų Sethas kartu su filmo režisieriumi Akiva Schafferiu, kuriam tai yra antras pilnametražis darbas po 2007 metų sarkastiškos komedijos „Karštos sėdynės“, pristato pilną ironijos, pašaipos bei parodijos juostą su ryškiausiomis šio žanro žvaigždėmis.
Mažo miestelio gyvenimas ramiai teka savo vaga. Kiekvienas gyventojas pažįsta vienas kitą, kiekvienas yra draugiškas bei malonus, tačiau viskas apsiverčia aukštyn kojom, kai keistomis aplinkybėmis miršta miestelio prekybos centro apsauginis. Prekybos centro vadybininkas Evanas, kuris negali susitaikyti su savo darbuotojo netektimi, organizuoja specialią patrulių komandą, kuri privalo saugoti miestelį nuo panašių nelaimių. Į vyro organizuojamą būrį prisistatė trys skirtingų pažiūrų ir pomėgių vaikinai, kuriems tai atrodo puiki pramoga bei kartu šansas parodyti save visai kitokiame amplua. Jie net nenutuokia, kad greitu metu susidurs su tikrai rimta bėda, kurios pasekmės miesteliui gali būti katastrofiškos.
Kiekvienas naujas filmas, kuriame figūruoja Setho Rogeno pavardė, yra vertas ilgiausio laukimo, o dar kai aktorių kolektyvą papildo tokie savo žanrinės srities asai, tai projektas tampa vienu laukiamiausių metų darbų, todėl galima laukti arba didžiausio nusivylimo arba išties puikios pramogos. Šį sykį visgi tenka nusivilti viskuo, kas yra pateikiama šioje juostoje. Žinoma, atkreipti dėmesį reikia į tai, jog pats filmas pristatomas kaip pašaipa iš visokiausių Amerikos žemėje populiarių kaimynų būrių, kuriems tokio pobūdžio patruliai tik pretekstas pabėgti iš namų nuo kasdieninės rutinos, tačiau viskas gal ir būtų neblogai, jeigu ne banaliausiai įterpti ateiviai, kurie ir sugriauna visą filmo smagumą. Juokelių pačiame filme yra pakankamai nemažai, bet visgi net puikiai apgalvoti pokštai neužgožia beviltiško absurdo pateikiamo ateivių fone. Kaip ir galima tikėtis iš Setho Rogeno pusės, neapsieita be rasistinių, nacionalistinių bei seksualinių mažumų pajuokos juokelių, kurie personažų dialoguose sudaro ganėtinai didėlę dalį. Vos tik keli neblogai sukurti epizodai iš daugybės banaliausiai pateiktų ir jau nuvalkiotų kituose komedijose leidžia filmą priskirti prie vieno didžiausių šių metų nusivylimų šiame žanre, nes tokio beviltiško absurdo reikėtų paieškoti su žiburiu. Apskritai, atsižvelgiant į ilgametį darbą, kurį atlieka Sethas Rogenas paskutiniuosius dešimt metų Holivude, tai būtų jo didžiausias karjeros nuosmukis, nes net 2009 metų komedija „Stebėk ir raportuok“ palyginus su šiuo filmu atrodo kaip puikiausias darbas. Deja, bet tenka pripažinti, jog net geriausi kartais patiria fiasko.
Vienas efektingiausių juostos variklių visgi yra garso takelis, kuriame dominuoja repo bei r‘n‘b stiliaus dainos, kurios nuo pačios pradžios iki galo lydi šį nepilnavertį projektą. Be aštrių Amerikos juodaodžių muzikinės kultūros kompozicijų yra girdimos ir soulo ar roko dainos, tačiau labiausiai nustebina puikiausiai meksikietiškai interpretuota kultinė 1964 metų daina, sukurta Simono ir Garfunkelo dueto „The Sound Of Silence“, kurią specialiai parašė pagerbti nužudytą JAV prezidentą Johną F. Kennedy. Nors dainos iš dalies kompensuoja filmo spragas, tačiau į akis krenta blogas juostos montažas, kurio dėka siužetinės linijos pateikimas yra labai neapgalvotas žiūrint į bendrą viso filmo vaizdą. Ateivių dizainas bei grimas labai jau primena Ridley Scotto „Svetimo“ bei ateivių interpretaciją iš 2009 metų filmo „9-asis rajonas“. Didžiausia nuostaba yra tik vieninteliems specialiesiems efektams, kurių filme yra pakankamai daug, o ir jie labai jau kokybiškai sukurti. Apskritai, tai tik veiksmo scenos su kompiuteriniais efektais ir atrodo efektingai visos juostos eigoje.
Iš marketingo pusės, nors ir koks būtų blogas filmas, tačiau tokios pavardės kaip Stillero ar Hillo yra puiki reklama pritraukti kuo daugiau žiūrovų į kino sales. Visas pagrindinių aktorių kvartetas atidirbo savo personažus pakankamai gerai, nors ir buvo kelios vietos, kur matėsi aktorių beviltiškumas. Grojantis pirmuoju smuiku aktorius Benas Stilleris neparodo nieko įsimintino palyginus su ankstesniais jo pasirodymais kine, tačiau visgi jo charizma sugeba užgožti ne vieną šioje juostoje. Vis labiau įsitvirtinantis Holivude komikas Jonahas Hillas šį kartą įkūnijo ganėtinai netipišką jam personažą, tačiau nors ir kaip jis stengėsi, bet visgi šis amplua viso filmo eigoje nelipo jam, o ir pats Jonahas atrodo kaip ne savo lėkštėje. Šmaikštusis Vince‘as Vaughnas sugeba įnešti didžiulės energijos bei savo iškalbos sugebėjimu priverčia visą kvartetą atrodyti nepilnavertiškai prieš jį. Nors ir nelabai žinomas, tačiau pakankamai talentingas Richardas Ayoade‘as, suvaidinęs Džamarkuso vaidmenį, taipogi įneša nemažai energijos, tačiau būtent jo pateikiamas personažas, priešingai nuo Vince‘o, turi didesnę svarbą visoje šioje absurdiškoje istorijoje apie netipiškus patrulius. Apmaudu, jog tokio kalibro komedijų specialistai sutiko vaidinti tokiame filme.
„Patrulių zona“ – tai pakankamai šmaikštus ir be proto kvailas filmas, turintis savyje tiek pozityvios energijos, jog visas jame rodomas banaliausias absurdas tiesiog virsta į neblogai pateiktą keturių aktorių asmeninį šou, kurio metu žiūrovas gali tik stebėti kvarteto kvailiojimus atitrunkant nuo blogai parašyto scenarijaus bei jo įgyvendinimo plačiajame ekrane.
