Ar dažnai tenka pagalvoti, kaip norėtumėte viską mesti ir tiesiog gyventi kokiame nors paplūdimyje, gerti, rūkyti ir rašyti eilėraščius? Ir kad norėtumėte atrodyti kaip Matthew McConaughey? Taip, jums reikia pasižiūrėti „Pajūrio šlaistūną“ (angl. „The Beach Bum“).
Harmony Korine, režisierius, atnešęs mums tokius filmus kaip „Gummo“ ir „Laukinės atostogos“ (angl. „Spring Breakers“), grįžta po šešerių metų pertraukos ir pristato „Pajūrio šlaistūną“. Protagonistas – jau minėtasis Matthew McConaughey, čia vaidinantis pusamžį poezijos rašytoją Moondogą(Mėnulio Šuo), kuris, panašu, nieko daugiau neveikia, tik geria, rūko, mylisi su atsitiktinėmis merginomis ir rašo poeziją. Galbūt ir ne itin intriguojantis aprašymas, bet čia juk Matthew McConaughey! Jis sugeba neįtikėtinai gerai ištempti šį vaidmenį į neregėtas aukštumas.
Siužetas pasakoja apie Moondogo nuotykius Floridoje, kur jis mėtosi tarp Majamio, kur kažkodėl gyvena jo žmona, ir Key Westo, kur gyvena pats. Moondogo žmona turtinga, tad jis ir leidžia sau gyventi taip vėjavaikiškai iš jos pinigų. Moondogui grįžus į Majamį dėl savo dukros vestuvių, atsitinka netikėta nelaimė, ir jis nebeturi prieigos prie žmonos turtų. Tačiau jis gali viską susigražinti su viena sąlyga: Moondogas turi parašyti knygą. Tai ir užima didesnę dalį filmo – šio pusamžio hipio nuotykiai ir patirtys kaip neturtingam benamiui keliaujant po visą valstiją ir tuo pat metu bandant parašyti poezijos knygą.
Tai yra pirmas Harmony Korine bandymas sukurti šimtaprocentinę komediją, ir prisiekiu Dievu, jam pavyko. Aš ėjau žiūrėti „Pajūrio šlaistūno“ su skeptišku nusiteikimu, bet juokiausi daugiau, negu bet kokiam filme per paskutinius pusę metų, ir išėjau jausdamasis pakylėtas ir laimingas. Negana to, kad Moondogas yra be galo juokingas personažas, jis taip pat priverčia žiūrovą ir susimąstyti. Net drįsčiau pavadinti „Pajūrio šlaistūną“ filosofine komedija – filme neretai keliami egzistenciniai klausimai, tokie kaip „Kodėl mes savo gyvenimuose tiek skubame? Ar nevertėtų kartais sulėtinti tempo?“ ar tiesiog elementariausias „Kaip būti laimingu?“. Ir mes matome Moondogą, žmogų, kuris, atrodo, turėtų turėti begalę problemų – ir tai laimingiausias šunsnukis pasaulyje. Kartu jis ta laime užkrečia ir mus – ir galbūt po seanso žiūrovas neskubės namo ruošti vakarienės, ar tvarkyti mokesčių, o tiesiog prisės ant suoliuko, užsitrauks cigaretę ir pažvelgs į žvaigždes, palikdamas pasaulį užnugaryje. Manau, tai tikrai yra vienas iš šio filmo tikslų – sulėtinti tempą. Ar bent jau įkvėpti tai padaryti.
Jau išgyriau McConaughey vaidybą, bet ne jis vienas čia toks – Isla Fisher yra nuostabioji ir dailioji Moondogo žmona, savo geismingumu galinti suvilioti bet ką. Jonah Hill yra Moondogo agentas, kalbantis su afro-amerikietišku akcentu, ir esantis puiki parodija greitai praturėti siekiančių industrijos darbuotojų. Taip pat dar yra Zac Efron, vaidinantis tokį veikėją, kokio jam dar turbūt niekada nereikėjo vaidinti – kovos menais susižavėjusį alkoholiką krikščionį, kuris naudojasi Jėzaus mokymais kaip visokių nuodėmių ir nusikaltimų pateisinimais. Mes net turime Snoop Doggą, kuris, na, tiesiog vaidina save, bet tai tikrai nesumažina jo vertės šiame filme.
Kinematografija bei spalvos – puikios. Garso takelis taip pat. Perteikta ta Floridos/Majamio atmosfera, tie aukso bei violetinės spalvos saulėlydžiai, ir nerūpestingas jausmas sieloje. Tačiau kas svarbiausia – „Pajūrio šlaistūnas“ žiūrovą išlaisvina. Nors trumpam, nors tai vienai valandai po filmo, kol efektas dar veikia, žiūrovas jaučiasi laisvas. Nuo atsakomybių, skausmų, realybės, o svarbiausia – nuo savęs. Ta valanda grynos laimės yra tai, dėl ko mes gyvename.
Tad nė sekundės nedvejodamas rekomenduoju jums susipažinti su Moondogu, arba Mėnulio Šunimi, ir pamąstyti apie jo mokymus nors truputį. Kas čia žino, galbūt šis „Pajūrio šlaistūnas“ įkvėps jus gyventi nors truputėlį laisviau.
