Projektas, savo koncepcija gerokai prablaškęs aprūdijusią Holivudo veiksmo filmų industriją, pasirodė prieš 5 metus. Taip, tai pirmoji „Pabėgimo plano“ dalis, kuri, su Stalone ir Švarcnegeriu priešaky, retą kurį veiksmo filmų entuziastą galėjo palikti nusivylusiu. Ir mums visiems jau žinoma, jog jau ilgą o ilgą laiką filmuose matoma Silvesterio Stalonės pavardė garantuoja gero ir puikiai išgaląsto veiksmo riekę. Tačiau… čia pasirodo „antrosios dalies sindromas“, kuris savo pirmtakų dažniausiai nesugeba aplenkti ir teškiasi šipuliais į žemę, nusinešdamas visų žiūrovų lūkesčius dar kartelį, dar labiau, dar stipriau! būti sukrėstiems. Bet kodėl? Pažiūrėkim.
Pradėkim nuo to, apie ką mes čia? Taigi filmo ritmas tęsiasi toliau po pirmosios dalies įvykių. Stalonės įkūnijamas veikėjas Rėjus Breslinas šiek tiek pakoregavo savo firmos trajektoriją ir pasuko saugumo užtikrinimo paslaugų keliu, kur pats viskam vadovauja iš už stalo ir koordinuoja sau pavaldžių rimtų vyrukų būrį. Tačiau viena misija užsibaigia tikrai neplanuotu rezultatu ir pareikalauja daug daugiau negu tikėtasi.
„Click bait“ arba kaip gaudyti žiūrovą su pasisekusiu pirmuoju filmu
Taip, ponai ir ponios. Perskaitėte teisingai. Antrojoje dalyje būtent tai ir vyksta. Čia buvo paimta pirmojo siužeto koncepcija, jai sulaužyti šonkauliai, kojos, ranka ir pradurtas plautis, ir ji palikta nusibaigti per tas varganas 93 minutes ekrano laiko. Prisiekiu, jog per jas sugebėjau įvaldyti jogą, nes neberadau pozos, kuria galėčiau ilgiau ištverti šį filmą.
Filmas apie kalėjimą ir čia vaidina Stalonė – taip. Tačiau nieko panašaus į pirmąją dalį. Čia, per visiškai į šukes sudaužytą absoliučiai medinį siužetą, Rėjus Breslinas pasirodo gal… 10 minučių ekrano laiko. Visa istorija leidžiama per jo kompanijos vyrukų personažus, kurie keistomis aplinkybėmis pateko į vieną kalėjimą – patobulintą monstrą „Hadą“, kuris yra pirmosios dalies kalėjimo „Kapo“ modernesnė versija.
Čia pagrindinis veikėjas – kinų kilmės karys Šu (ir „tikrai“ ne todėl, kad bent trys kompanijos stačiusios šį filmą yra kiniečių kapitalo), kuris visą filmą bando išsimušti kelią iš Hado, padedamas galvoje skambančių Bresilno teorijų apie pabėgimą. Bet aš matau, jog per daug leidžiuosi į tuščias filmo detales, nes tai paprasčiausiai neverta. Svarbiausia paminėti, kad yra tiesiog SIAUBAS, kai kiniečiai bando apsigaubti Holivudo skraiste (nesuklyskite, viskas nuostabu, kai jie stato filmus savo tautos išgyvenama dvasia). Negana to, jog siužetas tiesiog pats savyje nesusigaudo, yra kiauras kaip rėtis, pigus kaip kiniečių niekaliukai kioskeliuose, tai čia dar jų aktorius bando veblenti anglišką scenarijų su ausis plėšančiu akcentu.
Kas dar blogiau, tai scenarijus yra ne tik absoliučiai bukas, mediniame siužete visiškai savęs nesuprantantis jovalas, bet jis realizuojamas dar prastesnių aktorių. Nuoširdžiai atrodė, jog režisieriui viską užteko nufilmuoti per vieną kartą.
Techninės detalės
Čia neužsibūsiu, nes šitame filme paprasčiau aprašyti tai, kas yra blogai su juo ( o tai yra viskas!) negu tai, kas čia vertingo. Specialieji efektai: įsivaizduokite, jog gyvenate maždaug 1960 metais ir kinematografija dar labai ribota. Režisierius nusprendžia visus nupūsti nuo pasaulio paviršiaus su revoliuciniu, specialiaisiais efektais uždusintu filmu. Filmu, apie superultramegagalingą kalėjimą, kuriame visus prižiūri Dirbtinis Intelektas, robotai, elektrinės grindys, o pietums visi gauna sausainių. Taip, tai 2018 statytas filmas su 1960 metų vizija apie ateitį ir „tuometiniais“ spec. efektais. Ta prasme… KAIP TAI ĮMANOMA PASTATYTI IR SAKYTI, JOG „Jo, matau, jog visai neblogai išėjo“?????
Kapas
Ironiška, nes šioje dalyje kalėjimas galėjo vadintis “Kapu”, nes žiūrint šį filmą tiesiog norėjosi save palaidoti. Aš suprantu, kai filmams nepavyksta pasivyti pirmtakų ir jų kitos dalys išeina… Šiek Tiek prastesnės. Kita vertus – šitas! Hamletas, ko gero, vartosi kape, nes niekas nesitikėjo, jog už jį galėtų kas nors kitas parašyti didesnes “tragedijas”. Tačiau kažkam pavyko. Ir dar kartu nustempti ne tik keletą rimtų aktorių, bet ir puikų pirmosios dalies vardą. Tad… Eiti ar neiti į šią pamazgų duobę? Štai, kur klausimas…
