Gerai žinoma prancūzų aktorė Mélanie Laurent pristato jau penktąjį savo režisūrinį projektą, kriminalinę dramą „Pabėgimas į Galvestoną“ (angl. „Galveston“). Tai rašytojo Nico Pizzolatto novelės ekranizacija, kuriai jis taip pat parašė ir scenarijų. Režisierė Mélanie Laurent mėgsta žiūrovams pateikti nepagražintas dramas, tuo galima įsitikinti pamačius jos kurtą dramą „Aš kvėpuoju“ (pranc. „Respire“), o dokumentinis filmas „Rytojus“ (pranc. „Demain“) apdovanotas Cezariu, bei pelnė Lumjerų geriausio dokumentinio filmo nominaciją. Tad ši jauna aktorė ir režisierė pasigirti tikrai turi kuo.

Siužetas

Keturiasdešimtmetis Rojus dirba boso patikėtus nešvarius darbelius bei nevengia mosuoti ginklu. Vienos užduoties metu viskas pasisuka ne taip, kaip tikėjosi Rojus, ir jam tenka sprukti, o kartu ir gelbėti nelaisvėje laikytą devyniolikmetę prostitutę Rokę. Kelyje jie atranda vienas kitą bei viltį naujam, geresniam gyvenimui. Tačiau jiems ant kulnų lipa negailestingi jųdviejų praeities šešėliai bei sunki Rojaus liga, kuri skaičiuoja paskutiniąsias jo dienas.

Filmo vidus

Kai pirmą kartą pamačiau filmo „Pabėgimas į Galvestoną“ anonsą, tikrai pradėjau laukti ir tikėtis, kad gal jau pagaliau sulauksime kvapą ir širdį gniaužiančios kelioninės dramos su kriminaliniu prieskoniu. Tačiau kartu su vis labiau siautėjančiu lapkričio vėju pranyko ir mano lūkesčiai – gavome pusėtinai išjaustą istoriją, kurios potencialo kino kūrėjai nusprendė neišvystyti iki galo. Režisierės Mélanie Laurent kriminalinę dramą „Pabėgimas į Galvestoną“ galime lyginti su prieš metus pasirodžiusia drama „Floridos projektas“ (angl. „Florida Project“). Abiejuose filmuose pasakojama apie negailestingus likimus, viltį, niekam tikusius pasirinkimus ir bandymus sulaukti šviesesnio rytojaus. Tik atvirkščiai nei Seano Bakerio drama, „Pabėgimas į Galvestoną“ tikrai nenukeliaus tokio šlovės kelio ir vargu ar atsiras tarp Oskaro nominantų.  Ir nors filmas turi visus pagrindinius ingredientus, būtinus kelioninės dramos receptui – laikui bėgant kai kurios istorijos dalys susimaišė ir galutinis rezultatas gavosi ne toks skanus, kaip tikėtasi. Čia buvo ir įvykis, kuris privertė leistis į kelią ir nuo kažko bėgti, ir greta esantis bendrakeleivis, su kuriuo sieja (arba pradeda sieti) daugiau nei draugiški jausmai, ir emocinė veikėjų kelionė, ir galiausiai – visą gyvenimą keičiantys atradimai.  Tačiau filmas nesukrečia iki sielos gelmių, atvirkščiai, išėjus iš kino salės apima nusivylimas – na negi negalėjote sukelti gilesnių emocijų? Pravirkdyti? Sukrėsti? Supykdyti? Juk turėjote nepaprastai gerą istoriją, turėjote milžinišką potencialą ją išvystyti iki aukščiausios kartelės, turėjote ir nuostabius aktorius, kurių vaidyba pranoko bet kokius lūkesčius. Tačiau žiūrint kritiškai – kūrinys atplaukia ir nuplaukia ir tik pati pabaiga atneša gaivesnį oro gūsį, kuris šiek tiek prasklaido nuobodulio debesis. Šioje vietoje negaliu nepagirti jaunosios režisierės už puikų sprendimą nedovanoti nusibodusios ir nuspėjamos holivudinės pabaigos. Bravo.

Aktorių pasirodymas

Pagrindinius vaidmenis atliko Benas Fosteris ir Elle Fanning. Kiekvienas iš aktorių puikiai atliko savo vaidmenis, B. Fosterio įkūnijamas Rojus atšiaurus, grėsmingas ir liūdnas. Išgirsta diagnozė apie (ne)mirtiną plaučių ligą nesustabdo jo prisidegti dar vieną cigaretę. Jis maištauja prieš savo ligą, prieš aplinkinį pasaulį ir jį suspaudusius rėmus – nesėkmingi asmeniniai santykiai, nelegalūs darbai, materialus suvaržymas ir ramaus prieglobsčio trūkumas. Jis parodomas kaip agresyvus ir daug vidinių problemų turintis žmogus. Jo jausmų amplitudė tikrai labai plati – jis įtikinantis, nesuprastos sielos vienišius, į kurio kiautą bando prisibelsti jauna ir pasiklydusi Rokės siela.

Aktorė Elle Fanning nustebino nepaprastai stipriu pasirodymu, absoliučia šaltakraujiško Rojaus priešingybe filme virtusi E. Fanning – jautri ir jaunatviškai naivi. Tačiau jos patirtas skausmas netelpa į ekrano rėmus, viskas išjausta labai tikroviškai ir perduota žiūrovui su visomis nuotaikomis bei spalvomis. Vis tik didžiausias akmuo į šių dviejų aktorių daržą skrieja už tai, kad jiems nepavyko perteikti tarpusavio chemijos – lyg stiklo siena tvyrotų tarp jų.

Techninė pusė ir garso takelis

Vizualiai filmas tvarkingas – neturiu priekaištų nei montažui, nei operatoriaus darbui. Muzikinis takelis kiek neįprastas tokio tipo filmams, nes labiau priminė siaubo filmų klasikines melodijas, tačiau tai tik sustiprino nykią ir skausmingą filmo nuotaiką.

Pabaigai

Filmas „Pabėgimas į Galvestoną“ – psichologiškai sunki dviejų žmonių istorija, kuriai pritrūko šiek tiek gilesnio išjautimo ir paprasčiausios filmo „dūšios“. Tačiau bent vienos jūsų peržiūros jis tikrai nusipelnė. Labai gaila, kad šio filmo po savaitės rodymo,jau nebeišvysite didžiuosiuose kino ekranuose, tad beliks sulaukti televizinės premjeros.