Holivudo maestro Stevenas Spielbergas nesėdi ramiai sudėjęs rankų ir net negalvoja apie išėjimą į pensiją. Pastaraisiais metais režisierius yra ganėtinai produktyvus. Praėjusių metų pabaigoje šis kino kūrėjas mums pakvietė panarstyti Jungtinių Valstijų istorijos puslapius ir panagrinėti valdžios, žiniasklaidos ir visuomenės santykius filme „Valstybės paslaptis“ (angl. „The Post“). Dabar šis svajonių fabriko veteranas kviečia mus leistis į fantastinę nuotykių kelionę juostoje „OAZĖ: Žaidimas prasideda“ (angl. „Ready Player One“), kuri yra to paties pavadinimo Ernesto Cline‘o romano ekranizacija. Bent keletas priežasčių masino eiti į šį filmą. Pirma, tai naujas S. Spielbergo fantastinis nuotykis, o jis tokių filmų meistras, nes kūrė juos tada kai kurių iš mūsų net nebuvo. Antra, istorija paremta visa nostalgijos ir prisiminimų nuotaika, kuri dabar ganėtinai ant bangos mūsų populiariojoje kultūroje. Tad prisisekite diržus ir leiskitės į veiksmo pilną nuotykį, prisotintą prisiminimų iš praėjusio amžiaus kultūros.
Trumpai apie siužetą
2045 metai. Pasaulis yra niūrus ir chaotiškas. Bėgdami nuo visuotinės pilkumos ir gyvenimo nuobodulio daugelis gyventojų mieliau laiką leidžią virtualioje realybėje, o daugiausiai ekscentriškojo Džeimso Halidėjaus (akt. Markas Rylance‘o) sukurtoje programoje „Oazė“. Čia žmonės gali atrodyti ir būti kuo tik nori, leistis į nepamirštamus nuotykius, o visas pasaulis yra prisotintas kūrėjo mėgstamų užuominų į XX a. filmus, žaidimus ir muziką. Prieš mirtį Halidėjus visiems žaidėjams paskelbia, kad „Oazėje“ paslėpė „Velykinį kiaušinį“, kurį suradęs žmogus gaus daugybę pinigų ir teises į visą „Oazę“. Jaunas vaikinas Veidas Vatsas (akt. Tye‘us Sheridanas) yra didelis programos gerbėjas ir jam pavyksta priartėti prie pagrindinio prizo. Tačiau jam sutrukdyti gali galinga korporacija, kuri į „Oazę“ žvelgia ne į kaip pramogą, o kaip į milžinišką ekonominį ir galios šaltinį.
Spylbergiškas nuotykis
Jeigu imtume šio filmo siužetą, „OAZĖ: Žaidimas prasideda“ yra visiškai standartinis nuotykių filmas, su visais šiam žanrui priklausančiais komponentais. Jame aiškiai matyti juoda ir balta, kur teigiamas herojus, dėl kilnių tikslų susiduria su godumo ir galios troškimo užvaldytu blogiu. Visa siužeto struktūra ir etapai, per kurios žengia istorija, yra šabloniški. Tačiau tai veikia labai gerai ir viena didžiausių to priežasčių yra žmogus, kuris sėdėjo šio filmo režisieriaus kėdėje.
S. Spielbergas yra žmogus, kuris sukūrė tokį Holivudą, kokį žinome šiandien. Nors jo dramos ir rimti filmai yra labai solidūs, tačiau pagrindinė jo dovana mums buvo didelio biudžeto pramoginių filmų arba blockbasterių atvedimas į šį pasaulį. Spragėsinį kiną jis ištobulino iki tobulybės, tad žengdamas į šio kūrėjo sukurtą nuotykių pramoga, gali būti tikras, kad išeisi patenkintas.
Kadangi pats S. Spielbergas pats ištobulino pramoginio kino šablonus, jo rankose jie veikia puikiai. Ne išimtis ir „OAZĖ: Žaidimas prasideda“. Pati istorija, jos filosofinis gylis ar kompleksiški veikėjai nėra filmo pagrindiniai arkliukai. Svarbiausia varomoji jėga čia nuotykiai ir veiksmas, o toks meistras S. Spielbergas žino kaip tai turi būti pateikta.
Filmo veiksmas yra visiškai prikaustantis dėmesį ir nepaleidžiantis iki pat pabaigos. Kito kūrėjo rankose visa tai galėjo pavirsti standartine sprogimų ir nuolatinio betikslio bėgimo fiesta. Tačiau kino meistras žino kaip sukonstruoti tokį kūrinį, kuriame ne specialieji efektai ar ugnies kamuoliai, o nepamirštama įspūdžių pilna kelionė paimtų viršų.
S. Spielbergas nebūtų toks vertinamas, jei neturėtų vienos ypatingos savybės. Jis yra visiškas režisierius chameleonas. Jis gali bet kokio žanro, bet kokios temos filmus ir gerai jaučiasi bet kokioje istorijoje ar pasaulyje. Tačiau viena iš svarbiausių šio kūrėjo vizitinių kortelių yra vaikiško atradimo džiaugsmo įkomponavimas į savo darbus.
Tokią savybę turi ir ši juosta. Joje yra visiškai universali kino kalba, kuri pasieks ir jauną, ir seną. Jaunesnį žiūrovą pavergs nepamirštamas nuotykis, o su vyresniais žiūrovais nutiks kitas įdomus dalykas. S. Spielbergas yra vienas didžiausių kino manipuliatorių. Ir tai nėra blogas dalykas. Savo filmais jis sugeba vyresnį žmogų paversti mažu vaiku ir priversti jį džiaugtis, atrodytų, visiškai paprastais dalykais. Tai irgi yra savotiškas menas, nes visko mačiusį ir kartais skeptišką žmogų paversti šiek tiek naiviu ir tavo pasiūlytą pramogą ryte ryjančiu žiūrovu yra talentas. O kad S. Spielbergas jį turi, neabejoja niekas.
Akį patraukia ir vizualiai kerintis kūrinio pasaulis. Specialieji efektai ir visos techninės subtilybės mums dovanoja vaizdą, kurį privalu pamatyti didžiajame ekrane, o ne sėdint prie savo kompiuterio ekrano. Pasaulio vaizdas yra pagaulus, tačiau jo turinys yra ne ką mažiau svarbus. „OAZĖ“ yra žaisminga pramoga ir pats pasaulis yra vienas didelis nuotykis, tad net ir nepradėjus vystytis pagrindinei istorijai, o tik supažindinant su „OAZĖS“ galimybėmis, tu jau esi įtrauktas.
Taip pat šis filmas tau suteikia ganėtinai kokybišką dalyvavimo efektą. Pagrindinis veikėjas nėra koks nors ypatingas superdidvyris, o standartinis paprastas jaunuolis, kurį galima ir gyku pavadinti. Su tokiu veikėju susitapatinti gali didelė auditorijos dalis. Istorijos metu gliaudomos užduotys taip pat sudomina. Nors pastangos jas įminti galėjo būti ir dar geriau atidirbtos, šie komponentai žiūrovus dar labiau įsupa ir įtraukia į „OAZĖS“ pasaulį.
Tačiau „OAZĖ“ nėra vien tik įtraukiantis nuotykis. Yra keletas priežasčių, dėl ko šį projektą galime vadinti sėkmingu. Tačiau yra vienas komponentas, kuris šiek tiek, mano manymu, nesuveikė. Filmas turėjo giluminį sluoksnį, kuriame buvo galima įžvelgti aliuzijų į mūsų šiuolaikinį pasaulį, kuriame žmonės yra pasinėrę į virtualų gyvenimą ir jiems neypatingai rūpi kas dedasi aplink. Filmo istorijoje viena svarbiausių linijų yra kova už „OAZĖS“ laisvę, galimybę nevaržomai leistis į šią programą ir naudotis jos teikiamomis gėrybėmis. Nors pabaigoje ir buvo sudėti akcentai, jog, ei, klausykit, realus pasaulis ir jo padėtis yra svarbiau nei virtualios pramogos, tačiau norėjosi šiek tiek stipresnio socialinės žinutės išplėtojimo. Tai „OAZĘ“ būtų pavertė ne tik kokybiška kino pramoga, bet ir daugiasluoksniu susimąstyti priverčiančiu kūriniu.
Nostalgijos vedami
Pastaraisiais metais Holivudas išgyvena didelę idėjinę krizę. Perdirbiniais, tęsiniais ir panašiais projektais svajonių fabriko didieji bando atliepti auditorijos meilę seniau sukurtiems kūriniams. Tačiau, deja, tai dažniau būna tik kažkada pramogą teikusio filmo imitacija ir kino pusfabrikačiu.
Dabar kūrėjai pasirinko panašų, bet kartu ir šiek tiek skirtingą kelią. Filmai ir serialai yra vedini originalios istorijos, tačiau visas kūrinys yra prifarširuojamas praėjusio amžiaus populiariosios kultūros aidų ir užuominų. Tai puikai išpildė serialas „Keisti dalykai“ (angl. „Stranger Things“). Ta pačia kryptimi keliavo ir „OAZĖ: Žaidimas prasideda“.
Nostalgijos korta čia yra labai stipri, sentimentus seniems geriems laikams kelia vos ne kiekviena filmo scena. Legendiniai veiksmo ir fantastinių filmų, komiksų, animacinių juostų ir serialų veikėjai yra ypatingai svarbi „OAZĖS“ dalis. Nors filmo kūrėjai panaudojo tik 80 proc. knygoje esančių užuominų (į kitas, tiesiog, nepavyko gauti autorinių teisių), jų užtenka su kaupu. King Kongas, Doloresa iš „Atgal į ateitį“, Geležinis milžinas, užuominos į „Monty Python“, „Svetimo“ seriją, „Žvaigždžių karus“, „Švytėjimą“… Visko tiek daug, kad išvardinti reiktų atskiro katalogo. Jeigu jums nepatinka tai, ką vienas interneto komentatorius pavadino „nostalgijos pornografija“, šis filmas, veikiausiai, ne jums. Nes sentimentai ir užuominos yra viena varomųjų „OAZĖS“ jėgų.
Tačiau ne tik filmai ir jų kūrėjai čia užima svarbią vietą. Muzika yra taip pat viena esminių juostos dalių. Ir muzikinis takelis yra išties puikus. Į filmą nebuvo, tiesiog, sumesti ankstesnių laikų muzikos hitai. Kiekvienas kūrinys buvo panaudotas reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku. Jei jums praėjusio amžiaus antrosios pusės muzika yra tai ko jūs klausotės kasdien, tikrai būsite patenkinti. Ir realu, kad pajusite tokį pasitenkinimą, kokį aš pajutau išgirdęs grupės „New Order“ dainą „Blue Monday“, kurią, net ir šiandien, laikau vienu geriausių, jei ne pačiu pačiausiu, šokių muzikos opusų.
Ar toks žaidimas sentimentais ir nostalgija yra gerai, palieku kiekvieno vertinimui. Tačiau verta pripažinti, jog tai veikia ir, tikriausiai, artimiausiu metu vis dar veiks. Gyvename tokiais laikais, kai visų laikų populiariosios kultūros produktai yra labai lengvai pasiekiami interneto pagalba, tad sentimentus ir meilę praėjusio amžiaus kūriniams jaučia ne tik su jais užaugusi auditorijos dalis, bet net ir ta, kuri tuo metu nebuvo mamos ir tėčio planuose. Tai, mano nuomone, yra paradoksalu, tačiau čia jau ne kino gerbėjų ir apžvalgininkų, o psichologų ir sociologų darbas tai nagrinėti. Masė, kurią tokiomis priemonėmis galima sužavėti, yra didelė, tad kodėl tuo nepasinaudojus? Minėti „Keisti dalykai“ ir šis filmas yra ne tik kultūrinių sendaikčių kratinys, bet ir kokybiški pramoginiai produktai, tad ir pykti yra ganėtinai sunku.
Veidai ir vardai
Labai gerą mintį išsakė vienas kino gerbėjas apie šio filmo pagrindinius aktorius. Ernesto Clyne‘o knyga ir visa „OAZĖS“ istorija kalba apie tai, kaip niekuo neišsiskiriantys žmonės gali pabėgti į virtualią realybę ir būti kuo tik nori. Pagrindiniai knygos veikėjai realiame pasaulyje būtent ir yra paprasti žmonės. Tad tas mano minėtas gerbėjas šiek tiek nuogastavo, kad S. Spielbergas nepasinaudojo proga pasirinkti neypatingai išvaizdžius aktorius. Tye‘us Sheridamas ir Olivia Cooke yra standartinė jaunuolių porelė, o tokių mes matėme ne vieną, ir ne du. Vis tik, reikia pripažinti, kad jie gerai atliko savo darbą ir net šiek tiek plokščius veikėjus pavertė nors kiek įdomesniais.
Visgi, geriausiai pasirodė vyresnės kartos aktoriai, kurių pasirodymai tikrai praturtino šį filmą. Markas Rylance‘as vaidina „OAZĖS“ kūrėją Halidėjų ir padovanoja mums vieną įdomesnių pasirodymų. Pagrindinį juostos antagonistą vaidinantis Benas Mendelsohnas yra įkyrus ir pyktį keliantis, tad jis taip pat nusipelnė tik plojimų ir gėlių.
Apie aktorinius pasirodymus šiame filme kalbėti sunku. Pirma, veikėjai buvo gana nykoki, tad ir aktoriams buvo sunku išauti savo talento fejerverką. Antra, ne ant veikėjų ir ne ant aktorių, o ant nuotykių, veiksmo, vaizdų ir nostalgijos yra pastatytas šis filmas.
… ir pabaigai
„OAZĖ: Žaidimas prasideda“ yra puikus nuotykis kine, kurį mums dovanoja maestro Stevenas Spielbergas. Filmo siužetas įtrauks plataus amžiaus žiūrovų ratą, o vaizdai pakerės nevieną, tad šią juostą yra būtina pamatyti kine. Nostalgija ir sentimentai irgi yra svarbus šio kūrinio pamatas, tad jei mėgstamiausi jūsų filmai ir klausomiausia muzika atkeliauja iš tūkstantis devyni šimtai kažkelintųjų, „OAZĖ: Žaidimas prasideda“ jus džiugins kaip mažą vaiką, kuris ką tik gavo skaniausią savo gyvenime ragautą saldainį.
