Naujųjų laikų mada sakyti, kad animaciniai filmai yra skirti ir suaugusiems – protingas juk manevras, jei tėvas ne tik vaikui bilietą perką, bet ir pats eina, jau padvigubinai pelną. Tai va, „Normas, Lokys Iš Šiaurės“ nėra skirtas niekam kitam, tik tavo mažiausiai mylimai, labiausiai nusikaltusiai šiukšliadėžei.
Taigi: šiaurė, ašigalis beveik. Čia gyvena meškos, ruoniai, elniai ir, pasirodo, lemingai. Čia mutantas nevykėlis Normas negali sumedžioti ruonio, bet nepaaiškinamai moka žmonių kalbą. Ir tuo nesinaudoja, nepaisant to, kad gyvūnai atvykstantiems turistams (nes Arktis pasirodo juos traukte traukia) tikriausią kabaretą rengia. Normas nespėja per daug priverkt apie savo bėdas, nes, pasirodo, kažkokie niekdariai žmonės nori Arktyje statyt namus. Ant ledo. Todėl reikia važiuoti į Niujorką, kur kalbantis lokys tikrai perkalbės žmoniją!
Eiliškumo tvarka, pirmi penki dalykai, iš kurių juokėsi vaikai salėje: paukštis apdirbęs vieno veikėjo akinius, myžantys lemingai, myžantys lemingai, migdomųjų strėlė į užpakalį, (daugiausiai už kadro) ištęstai bezdantys lemingai. Ir taip per maždaug valandą pačių nuobodžiausių nuotykių šiaurėje ir Niujorke. Pasak IMDB, šis filmas kankinosi šešis metus, ir tikrai gaila, kad jam neatliko eutanazijos. Dar keisčiau, kad kažkas nusprendė pakeisti planus ir vietoje tiesios kelionės į DVD (o tą tada – į konteinerį) filmą išstumti į didžiuosius ekranus. Tikiuosi, kad tai ne tik neatsipirks, bet ir nuskandins priėmusius šį sprendimą, ir viskas baigsis girtomis žmogžudystėmis-savižudybėmis.
Normas yra meškinas, vaikščiojantis ant dviejų kojų, kitaip nei didžioji dauguma kitų lokių. Jis taip pat šoka „šiaurės salsa“, kuri nėra salsa, vargiai yra twerking, ir tikrai yra mėšlas. Tuo tarpu lemingai labai nori būti „Madagaskaro” pingvinais ir jiems neblogai sekasi (bent palyginus su viskuo kitu šiame filme), tik kad va, vaikai juokiasi tik iš myžalų. Aišku, be kita ko, net ir žmonės filme yra neįdomūs, negražūs, o antagonistas Greene dar ir juda visiškai kitaip, nei visi filmo veikėjai.
Ir apskritai, filmo techninė pusė yra odė pirmajam tavo darbui, kurį padarei vakar baigęs žiūrėti 3D modeliavimo pamokas. Kažką girdėjai apie tekstūras ir panašius dalykus, todėl ir sudėjai visus šiuos įgūdžius filmą. Koks skirtumas, kad prieš tai turbūt tik vieną sceną pamokoje padarei. Turbūt ir panaudojai tas pačias tekstūras, nes patalpos ir daiktai filme yra siaubingi. Turbūt nemačiau baisesnio kontrasto kino ekrane nei vienos veikėjos video pašnekesys su dukra per telefoną. Dukra ir jos kambarys atrodo dar palyginus neblogai, bet jas įrėminantis telefonas yra tingiausia, prasčiausiai tekstūruota plyta, kurią kada mačiau. Ir nors žmonių tekstūros yra dar visai neblogos, to nepasakysi apie jų modelius: Normo kailį ar bendrą „čia filmas vaikams, galim ir iškraipyt proporcijas“ meninį stilių. Palyginus su šiuo filmu, „Svajonių komandą” kūrė tikra svajonių komanda.
Filmui nepadeda ir lietuviškas įgarsinimas, kuris geriausiu atveju yra visiškai vidutiniškas.
Kadangi „Patriotai“ yra nelabai vaikams tinkamas filmas, „Birutės“ reklama pravirkdo visų amžių žiūrovus, o „Penkiasdešimt juodos atspalvių“ yra paremtas penktoko lygiu apsiseilėjusiems idiotams parašyta knyga (kurioje prastesnis lytinis švietimas nei mokyklose), tai nedaug reklamų prieš pat filmą kliūva mažiesiems. Viena iš jų – „Zootropolis“, kuri vien tose keliose minutėse parodė daugiau kūrybingumo, įdirbio, meilės ir technologinio išmanymo nei visas „Normas“. Išėjęs iš salės norėjau tik keiktis, ir keikiausi, kol prisiminiau, kad kažkada bus „Zootropolis“, daug geresnis filmas su gyvūnėliais. Tad galiu rekomenduoti tik šį filmą, kurio dar nemačiau, ir Vingio vestibiulyje esantį „Virtua Cop 3“ automatą.
„Normą, lokį iš šiaurės” galima rodyti tik vaikams, kurių nekenčiate, ir ne per daug jaudinatės, kad jie užaugs tokiais žmonėmis, kurie vagia kalašnikovus iš policijos automobilių.
