Mūšis dėl Sevastopolio

Battle for Sevastopol

Nemirštantis karo tematikos žanras Rusijoje kiekvienais metais žiūrovams atneša po vieną, o kartais ir kelis nacionalinius projektus skirtus paminėti didingą Antrojo Pasaulinio karo laikotarpį ir šalies triumfą prieš nacistinę Vokietiją. Visai neseniai galėjome grožėtis ir „Stalingradu“, ir filmo „Saulės nualintų“ tęsiniais bei „Baltuoju tigru“.

Šiais metais ši tendencija grįžta likus mėnesiui iki septyniasdešimtojo pergalės jubiliejaus prieš Hitlerį, tačiau netikėtai buvo pasirinkta visiškai kitokia istorija, nei buvo galima tikėtis. Šįsyk rusų režisierius Sergejus Mokrickis pasakoja istoriją apie legendinę Sovietų Sąjungos snaiperę – Liudmilą Pavličenko. Šios moters vokiečiai bijojo kaip Dievo rykštės, o pasaulis pažinojo kaip „ponią mirtį“ karo lauke nužudžiusią 309 žmones.

Apie ką mes čia…

Kijevo Nacionalinio Universiteto, istorijos fakulteto studentė Liudmila, gyvenime nėra laikiusiu jokio ginklo, tačiau gryno atsitiktinumo dėka, apsilankiusi tyre kartu su kitais savo bičiuliais demonstruoja puikius rezultatus. Žinoma, jos pasiekimas nebuvo nepastebėtas valdžios, kuri susidomi mergina. Liudmila gauna pasiūlymą dalyvauti profesionalių šaulių kursuose ir karo atveju, būtų pašaukiama į armiją kaip snaiperė. Grįžusi po apmokymų, ji ir toliau veda ramų studentės gyvenimą, tačiau jis tęsiasi ganėtinai neilgai – vos po kelių mėnesių paskelbiamas karas su Vokietija, ir jauna snaiperė iškeliauja į frontą ginti tėvynės. Ji net nenutuokia, kad greitai apie jos drąsą ir pasiekimus karo lauke kalbės visas pasaulis…

Kūrinio vidus

Kas domisi istorija ir Antruoju Pasauliniu karu tikrai turėtų žinoti Liudmilos Pavličenko pavardę, tačiau tie, kuriems šios karo didvyrės vardas nieko nesako, susiduria su puikia galimybe susipažinti su ja šios juostos peržiūros metu. Tai išties kvapą gniaužianti, labai atvira ir kartu jautri stiprios moters istorija, kurios pasiekimai ir drąsa jau senai įrašyti į istorijos puslapius.

Juosta prasideda nuo kelių kadrų: gražaus ir prasmingo epilogo bei Liudmilos pristatymo iš buvusios pirmosios Amerikos ledi, Eleonoros Ruzvelt, lupų. Iš karto sužinome, kokį vardą užsitarnavo Liudmila karo metu, ir kaip jos bijojo nacistinės Vokietijos kariai. „Ponios mirties“, kurios sąskaitoje 309 žmonių nužudymai, iškelia daugybę klausimų, į kurių atsakymų ieškome filmo eigoje. Galima teigti, jog režisierius ir juostos scenaristai prisidėjo prie intriguojančios jau nuo pat filmo pradžios, istorijos vystymosi. Tuo pačiu, atskleistas Liudmilos portretas, atsižvelgiant į jos mirtį nešančios rankos pasiekimus, sukelia ne vien tik neigiamas emocijas, bet ir užuojautą dėl patirto siaubo tiek karo lauke, tiek dėl žmogaus praradimų.

Filmo metu Liudmila atskleidžiama ne kaip karė, o kaip moteris, dėl kurios rankos varžėsi trys vyrai. Užsienio žiniasklaida ją praminė „ponia mirtimi“ it metafora apie jos išreikštą gyvenimo būvį. Ji nešė mirtį ne tik užpuolikams, bet ir artimiausiems žmonėms, kurie jai jautė šilčiausius jausmus. Taigi, karo siaubas persikūnija į meilės kupiną istoriją, kurioje yra sunku įžvelgti šviesiąją pusę. Kažką panašaus galėjome regėti ir kitame rusų gamybos projekte „Stalingradas“, kuomet keli vyrai bandė pavergti vieną moterį. Kaip žinia, jie visi žuvo atlikdami pareigą. Kai pagalvoji – džiugu, kai karo įkarštyje, galima rasti laiko ir jausmams bei pamatyti kažką pozityvaus, ypač kai aplinkui siautėja mirtis ir masinė destrukcija. Lygiai taip pat pateikiamas rusų karių nužmogėjimas – vien Kalėdų scena vokiečių stovykloje parodo, jog Sovietų Sąjungos kareiviams nėra nieko švento, o jie gali žudyti net beginklius, giedančius kalėdines giesmes prie eglutės.

Kalbant apie veiksmą – jo ne tiek daug ir buvo, tačiau iš režisūrinės pusės visos kovų scenos sukurtos išties preciziškai. Pirmiausia parodytas snaiperių pasirengimo kursas, kuris vėliau buvo gerai atvaizduotas mūšio lauke, antra – iš snaiperio perspektyvos pavaizduoti susidūrimai su vokiečiais atrodo brandžiai ir įtemptai. Kalbant apie Antrojo pasaulinio karo filmus snaiperių tematika, galima prisiminti 2001 m. amerikiečių filmą „Priešas už vartų“ – šioje juostoje mūšio scenos pranašesnės. Kino kūrėjai taip pat nesivargino pateikti baisiosios karo pusės, todėl matome ir kareivius netekusius rankų, kojų, ar net su išrautomis žarnomis – visa tai pateikiama itin tikroviškai. Galima paminėti ir įspūdingą sceną minų lauke, kuri dar labiau įtraukia šio filmo peržiūrai didžiajame ekrane. Tą patį galima pasakyti apie trumpas scenas su lėktuvais ir laivais skubančiais į Sevastopolį. Vėlgi, atsižvelgus į filmo pavadinimą, mūšio dėl Sevastopolio mes taip ir nepamatome. Gana paviršutiniškai pateikiamas miesto užgrobimas ir graudinanti finalinė scena su vilties netekusiais žmonėmis dar labiau paskatina šiokį tokį nusivylimą dėl juostos neišbaigtumo. Bet kaip ten bebūtų, visą tai neturi reikšmės – kūrėjai pateikė įdomią ir pažintinę istoriją apie Liudmilos Pavličenko indėlį Antrajame Pasauliniame kare.

Vertinant šį naujausią darbą, galima pasakyti, jog tai žymiai stipresnis psichologinę ir emocinę pusę turintis rusų karinis darbas nei iki padangių iškeltas „Stalingradas“, kurį galima prilyginti su baltarusių 2010 metų kariniu epu „Bresto tvirtovė“. „Mūšis dėl Sevastopolio“ yra ir protingas, ir įtampoje laikantis darbas, kuris neprailgsta, o ir propagandos jame labai minimaliai, kas išties turėtų nudžiuginti visus žiūrovus, kurie ateis į kiną įvertinti šio režisieriaus Sergejaus Mokričio, darbo.

Techninė juostos pusė

Juostos biudžetas nėra toks didelis kaip jau minėto „Stalingrado“, todėl vizualiame plane tikėtis stebuklų nereikia. Kūrėjai bent jau sugebėjo pagudrauti, ir daugelį batalijų scenų nufilmavo natūralioje aplinkoje. Matome ir sprogimus, susišaudymus, ir kraujo upes, o visa tai – be efektų įsikišimo. Vienintelė scena, kurioje dominavo šiek tiek kartoniniai specialieji efektai – lėktuvų atakų scenos stambaus plano kadruose. Iš toli viskas atrodo kokybiškai ir tikrai sunku prie ko nors prikibti. Taip pat didelis pliusas už įspūdingas dekoracijas, grimą ir, žinoma, personažų kostiumus, atvaizduojančius rodomą laikotarpį.

Kameros darbas žiūrovams leidžia priartėti prie snaiperio gyvenimo sąlygų ir kartu su juo patirti neišdildomą malonumą naikinant vokiečius atsidūrusius karo lauke. Masinės kovų scenos taip pat atrodo įspūdingai – itin gražiai pavaizduotas kovos laukas ir toks įspūdis, lyg žiūrėtum kokį nors brangų amerikietišką kino projektą.

Muzika nudžiugina, tačiau tik iš tam tikros perspektyvos. Juostos peržiūros metu nesijaučia jokio epiškumo, jokios didybės. Labai paprastai ir šiek tiek melancholiškai atpasakotas Liudmilos kelias ir jos didvyriškumas. Atsižvelgus į kelias filmo scenas tik kelios dainos sugeba sukelti atskiras emocijas, kurias jos sugebėjo apčiuopti. Labiauziai įsimena Polinos Gagarinos daina „Kukuška“ – dainos atlikimas ir filmo scena, kuriai šis muzikinis kūrinys priklauso, suteikia daugiausia jausmų. Lyriškas momentas, kai supranti, jog karas ir moteris – tai visiškai su savimi nesusiję komponentai.

Filmo istorija pateikiama iš prisiminimų pusės, todėl montažas čia atlieka vos ne pagrindinį visos istorijos pasakojimo vaidmenį. Filmo kūrėjų mintys sudėliotos kokybiškai, todėl bežiūrint, viso filmo metu išlieka ir intriga, o pati istorija atlaiko režisieriaus ir scenaristų sukeltą įtampą. Garso montažo darbai batalijų scenose sukuria bene didžiausią garsinio apipavidalinimo darbą, ko, deja, nesugebėjo padaryti kompozitorius su garso takeliu.

Aktorių kolektyvinis darbas

Atsižvelgus į aktorių kolektyvą, galima teigti, kad atrankos metu buvo padarytas sunkus ir labai preciziškas darbas. Ypač galima pagirti filmo kūrėjus, kurie sugebėjo rasti tokią puikią ir labai panašią pagrindinės herojės atlikėją Juliją Peresild.

Trisdešimtmetė aktorė puikiai įsiliejo į savo vaidmenį, ir, galima teigti, jog atliko įdomiausią rolę visame filme. Atsižvelgus į jos ankstesnius darbus – tai taip pat geriausiai atliktas vaidmuo jos karjeroje. Emocionalus, šaltas ir be galo patrauklus Liudmilos Pavličenko atkurtas portretas, kuris priverčia ne tik jausti jai panieką ar užuojautą, tačiau ir mylėti.

Antrame plane atsidūrė išties puikus aktorių pulkas – visi jie atliko savo darbą įtikinamai. Filme suvaidino ir iš ankstesnio režisieriaus filmo „Mokytojo diena“ žinomas Anatolijus Kotas, kuriam tai yra jau ne pirmas karinis filmas. Anksčiau jį buvo galima pamatyti ir „Bresto tvirtovėje“, ir „44-ųjų rugpjūtį“, bei „Dar apie karą“. Aktorius atliko gana šlykštaus piloto vaidmenį, tačiau atsižvelgus į jo veido bruožus – jis puikiai tiko šiam vaidmeniui.

Be A. Koto juostoje pasirodė Evgenijus Cyganovas, Olegas Vasilkovas, Nikita Tarasovas ir Polina Pochomova. Prezidento Ruzvelto žmonos vaidmenį atliko britų aktorė Joan Blackham.

Verdiktas

„Mūšis dėl Sevastopolio“ – tai atviras ir labai jautrus, tikrais faktais paremtas pasakojimas apie legendinės Sovietų Sąjungos snaiperės dalyvavimą Antrajame Pasauliniame kare ir jos išgyventą košmarą karo lauke, praradimus ir tikėjimą. Filmas žavi ne tik įstabiomis dekoracijomis, kokybišku grimu, įtemptomis kovų scenomis ar įtikinama vaidyba, bet dar ir tuo, jog pasigendama dažnai rusiškuose filmuose įperšamos propagandos.

7.8
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
8.0
Režisūra
9.0
Kinematografija
9.0
Garso takelis
6.0
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
7.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Julius / 2015 balandžio 30

    O kad dailininkas iš Lietuvos, Jurij Grigorovich, tai niekas net nepamini?

  2. kinomanas / 2015 gegužės 5

    Režisūra kaip tik silpna. Nemokšiškas darbas su aktoriais. Taikios gyvensenos laikotarpis gaunasi deklaratyvus ir tipažinis, personažai plakatiniai. Karas, kadangi ten daug purvo, žiūrisi geriau. Toli iki „Amerikiečių snaiperio“….