Darreno Aronofsky’io „Motina“ kainavo 30 milijonų dolerių. „Paramount“ studijos vadovai nusprendė, jog vienam keisčiausių šių dienų režisierių reikia duoti 30 milijonų, kad šis galėtų ekranizuoti žinomiausią, daugiausiai kartų ekranizuotą knygą pasaulyje. Jie sugalvojo, kad garsiausius šių dienų aktorius turintis viename name vykstantis filmas su nesuprantamu siužetu yra tai, kam reikia skirti savo pusiau merdinčios studijos dėmesį. Ir tai yra geriausia „Motinos“ dalis.

Aiškinti, apie ką yra šis filmas, yra sudėtinga. Kai „Motina“ yra apibūdinama kaip istorija apie palaimoje gyvenančią sutuoktinių porą (akt. Jennifer Lawrence ir Javier Bardem), kurių gyvenimą sujaukia netikėtai pasirodę vyras ir žmona (akt. Ed Harris ir Michelle Pfeiffer), tai nepasako visai nieko, nors čia ir yra visas siužetas. Be konteksto toliau pasakoti apie tai, kas nutinka filme, yra beprasmiška, nes turbūt viskas, kas nutinka šiame filme, yra beprasmiška.

Filme veikėjai neturi vardų ir gyvena neapibrėžtoje vietoje, kur užsiima abstrakčiomis veiklomis (J. Lawrence remontuoja didelį namą, J. Bardemas rašo). Tai iškart parodo, kad visas filmas bus nelabai subtili alegorija į konkretesnę idėją, kas tiek padeda „Motinai“, tiek ją gadina. Bibliniai filmo motyvai išryškėja greitai ir nesubtiliai, tarsi filmas į juos nuolat rodytų pirštu. Tik ne subtilume čia yra problema. Jeigu „Motina“ veikia kaip filmas (ir dėl to dar galima diskutuoti), tai jis veikia tik tuomet, kai supranti, ką ir kaip bando ekranizuoti D. Aronofsky’is. Kitu atveju visa istorija yra absoliučiai tuščia ir nelogiška, pilna nesuprantamų fantastinių motyvų ir nuobodžių žemiškų detalių, kurios tarpusavyje tiesiog nedera. Nebent tuomet, kai supranti, kad „Nojų“, „Requiem svajonei“ ir „Versmę“ sukūręs režisierius čia viską vėl apipynė religinėmis temomis, ir net jeigu tuomet „Motina“ įgauna kažkokią struktūrą, visa istorija tampa pernelyg banalia. Filmas neturi vidurio kalbant apie kokybę ar nuotaikas, yra tik kraštutinumai.

Vienas be išimčių žavintis „Motinos“ elementas yra techninė filmo dalis. Kad ir ką tuščio sukurtų D. Aronofsky’is, gali garantuoti, kad jis tai padarys įdomiai, net jeigu ir nebūtinai gražiai. Šiame filme pamatysite, kaip J. Lawrence žiūri į ant sienos džiūstančius dažus, krauna skalbinių dėžę ir šveičia grindis (visa tai, ir dar daugiau, užima solidžią filmo dalį). Kartu čia bus daug vinių kalimo, skausmingai abstrakčių pokalbių ir vaizdų, kaip kamera sekioja iš vieno kambario į kitą klaidžiojančius aktorius (dažniausiai J. Lawrence). Iš viso to susideda bent pirmieji du trečdaliai filmo, kuomet istorija savyje neturi nieko apčiuopiamo, nebent vieną kitą greitai užgesinamą konfliktą. Ir visa tai atrodo ir skamba nuostabiai: filmo montažas yra nepastebimas (D. Aronofsky’is naudojasi siurrealia istorijos prigimtimi ir nuo vienos tuštumos prie kitos pereina toje pačioje scenoje, ką jam leidžia padaryti istorijoje išsikreipęs laikas), pernelyg garsūs ar keisti garsai sukuria filmui tinkančią nepatogią atmosferą (vienas specifinis garsas čia gali pretenduoti į kraupiausio garso titulą kino istorijoje) ir galiausiai, D. Aronofsky’is parodo, kad techniniai sugebėjimai jo filmų keistumą ar beprasmybę pakelia į kitą lygį.

Būtent su tuo yra susijusios įsimintiniausios filmo vietos. Viena jų yra trumpa ir atsirandanti filmo pradžioje, iš dalies dėl to, kad žiūrovai gautų kažko aktyvesnio ir žiauresnio (beje, „Motina“ buvo paslaptingai reklamuojamas kaip siaubo filmas, todėl nenustebkit, kad jis susilaukė žiaurių įvertinimų iš žiūrovų). Kita, esanti filmo pabaigoje, trunka kokį pusvalandį, kuomet chaosas yra pateikiamas įdomiai ir aktyviai, ir kuomet žiūrėti filmą pasidaro fiziškai nemalonu, o režisierius kas porą minučių tą nemalonumą pakelia į naują lygį. Nesistebėti nevaldomu ekranizuotu chaosu yra sunku, nes techniškai jis atrodo nuostabiai. Ir vis tiek kuo daugiau grįžti prie istorijos, tuo daugiau argumentų atrandi tai tiesai, kad provokacijomis ir kontraversijomis garsėjančius kūrėjus vienijantis dalykas yra jų abejotinos kokybės istorijos ir įdomūs techniniai pasiekimai. Dėl to žmonės nori tuščias istorijas užpildyti savaip ir technika kompensuoja scenarijaus trūkumus, kas bent iš dalies atsitinka ir su „Motina“.

Turbūt dėl to D. Arronofsky‘is ir verčiasi per galvą į savo filmus surinkdamas geriausius aktorius, o pastarieji prie jo prisijungia, nes jo filmai, kad ir kaip paversi, yra įdomūs savo pastatymu. Šis filmas nėra išimtis, surenkantis nedidelę, bet stiprią Oskarų numylėtinių armiją. J. Lawrence, vaidinanti nuolankią, užkimusią, aplinkoje sunkiai susivokiančią ir galiausiai tokio gyvenimo neištveriančią moterį, yra nuostabi sau ganėtinai netradiciniame vaidmenyje. Režisieriai ją dažniau išnaudoja aktyvioms arba ilgainiui savo aktyvumą atrandančioms veikėjoms, o čia to praktiškai nėra ir iš aktorės reikalaujama daugiau subtilumo ir tylumo. Nepaisant to, ji čia yra puiki, savo frustraciją ir išprotėjimą perteikianti palengva. Visgi sunku jai prognozuoti Oskaro nominaciją. Tai daryti norisi automatiškai, bet D. Aronofsky’is gali užkirsti tam kelią: jis iš J. Lawrence išgauna dar nematytą pasirodymą, bet tuo pačiu ją nuveda į tokias situacijas, kuriose Oskarų balsuotojai bus užsimerkę ir turbūt nuspręs, kad jie gali išgyventi vienus metus jos nenominavę.

Šiaip aktoriai čia yra tarsi sau parašytuose ir užaštrintuose vaidmenyse. J. Bardemo vaidyba turi du tobulus lygius, romantiką ir psichopatą, ir net jeigu D. Arronofsky‘is čia daugiausiai išnaudoja pirmąjį, arti paviršiaus paslėptas antrasis čia taip pat yra svarbus (J. Bardemo veikėjui gebėjimas supykti yra didžiulė, ilgainiui išnaudojama vertybė). M. Pfeiffer pasitikėjimas savimi yra panaudojamas kaip niekad puikiai, o ji pati atspindi vieną įdomiausių filmo savybių: įtampa ir trilerio elementai filme kyla ne iš paslapties, o iš veikėjų atvirumo. M. Pfeiffer veikėja yra skaudžiai atvira ir negebanti apsimetinėti, kas priveda prie sugriautos sutuoktinių poros idilės. Iš pagrindinio ketverto keisčiausiai atrodo E. Harrisas, kadangi jį matyti neagresyviame ar kažko slapto neplanuojančiame nuolankiame vaidmenyje yra neįprasta. Jis su tuo vis tiek susitvarko, nors tikėtina, kad priešingai nei likusį trejetą, jo vaidmenį galėjo suvaidinti ir kitas aktorius.

Visas kalbėjimas apie techninius elementus galiausiai atrodo kaip vengimas kalbėti apie filmo istoriją ir siužetą, ir būtent taip ir yra. Didžiąją dalį laiko „Motina“ yra neginčijamai tuščias ir tiesiog nuobodus filmas, kuriame per pusantros valandos nutinka gal du dalykai, ir net juos įvardijus tai neatrodytų kaip dalykai, kurie yra verti paminėjimo. Filmo pabaiga yra iš jo pradžios kylanti, bet nuo likusio filmo visiškai atskirta mišrainė, sukelianti kalną emocijų ir per vieną trumpą garsą priverčianti žmones apsispręsti, ką jie galvoja apie „Motiną“ ir D. Arronofsky‘į. Sprendžiant iš žemų užsienio auditorijų įvertinimų ir kelių išėjusių žmonių lietuviškoje kino salėje, daug pagarbos filmui ir režisieriui nėra.

„Motiną“ galima girti kaip techniškai įspūdį keliantį pasiekimą, kuomet iš beprasmybės yra sukuriama kažkas panašaus į istoriją. Galima girti ir „Paramount“ studiją, kad ši sugebėjo savo pinigus įdėti ten, kur buvo neįmanoma, kad juos susigrąžins. Kartu tai yra filmas, kuris geriau nei kiti ekranizuoja didžiausią žmonių baimę: kad kažkas, pakviestas į jų namus, frazę „jauskitės kaip namuose“ priims pažodžiui. Ir vis tiek tai nepakeičia fakto, jog „Motina“ yra nuoseklios istorijos neturintis ir savo metaforomis uždaužantis filmas, kuris turi daugiau prasmės tik žinant užkulisines jo detales. Galiausiai apie „Motiną“, dėka D. Aronofsky’io įpročio labiau įsiminti neaiškumu nei sumanumu, galvosite dar ilgai, ir tai yra turbūt vienintelis tradicinis šio filmo elementas.

8
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
6.0
Režisūra
8.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
9.0
Aktoriai
9.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Mother / 2017 lapkričio 3

    Galiu pasakyti ,kad filmas tikrai labai prastas ir niekam nerekomenduočiau šio filmo.

  2. Roberta / 2017 lapkričio 6

    Dar tokiam meslinam filme gyvenime nesam buve…be reikalo pinigai isleisti…nerekomenduohu leisti pinigu ir tuo labiau siustis per interneta ir laukti kol atsiras!!!!! Noreciau kad butu galima atsiimti pinigus…gaila neimanoma…

  3. kotryna / 2017 gruodžio 1

    Vienas įsimintiniausių filmų, kuris prikausto dėmesį, įtraukia, priverčia jaustis nepatogiai, kad net norisi išeiti iš filmo, tačiau tuo pačių metu priverčia stipriai susimąstyti. Filme daugybė užslėptų detalių, daugybė neaiškumų, tačiau jį privalo pamatyti kiekvienas, jis puikiai iliustruoja mūsų visuomenę, parodo vyro ir moters portretą, kalba apie vyro ego, moters atsidavimą, lūkesčius. Nereikia tikėtis, kad žiūrint viskas bus aišku, o jei filmas kažką paliko abejingą, tai tik dėl to, kad filmas liko nesuprastas. Kiekviena moteris ten turėtų matyti ir atrasti dalelę savęs.

  4. Ginta / 2017 gruodžio 6

    Filmas nera labai prastas vien del technines dalies, tiesiog jis psichologiskai nera patogus ziurovui. Pernelyg daznai tenka patirti psichologini ir empirini diskomforta, kadangi didesne dali fimo (pirmaja puse) nera net jokios uzuominos i ka tai galetu vesti, pletojama gana banali siuzetine linija ir ziurovas visiskai nepamaitinamas jokiomis ziniomis ar uzuominomis. Ir tik praejus daugiau nei valandai galima po truputi pradeti narplioti istorija, nors aiski linija pateikiama tik pacioje filmo pabaigoje. Is dalies tai yra nepagarba ziurovui, ypac tiems kurie nera tikintys. As jau isivaizduoju kaip turetu jaustis paziurejes si filma ateistas, kaip isprievartautas. Taigi, uz samoninga potencialaus ziurovo klaidinima galima butu deti nulinimi ivertinima siam filmui.

  5. Vilmis / 2017 gruodžio 10

    Esmė tokia.
    Filmą įkūnijo kaip bibliją. Pagrindiniai aktoriai tai gamtos sutverėjas ir Marija
    Pirmieji namo svečiai Adomas ir Ieva. Jie paėmė ir sudaužė uždraustą vaisių.
    Tada atėjo du sūnūs kaip pagal bibliną Abelis ir Kajus kurį užmušė. Tada į savo namus įleido žmones kurie ir išniokojo viską kas sukurta. Taip kaip ir mes elgiamės . Viskas įdomiai pateikta. Patiko

  6. Lima / 2017 gruodžio 26

    Tobula! Po pirmos peržiūros (sąlyga – be jokios išankstinės informacijos ) kilo tokia stipri emocijų audra, kad norėjosi šaukti. Istorija gal ir absurdiška, bet taip iki skausmo pažįstama ir daugybę kartų pasikartojanti realiame gyvenime. Įspūdį keliariopai padidino vėliau perskaitytos recenzijos. Taip, tai „sunkus“, gal ne kiekvienam žiūrovui patogus kūrinys. Bet, kad jis nėra tinkamas didžiajai scenai, jokiu būdu nesutinku.

  7. Darius / 2018 kovo 22

    Nesuprantu kur ritasi žmonės. Kaip galima tokius filmus išleisti. Na bet dauguma turbūt iki šiol nesupranta ir kaip Vilniuje leido pastatyti apdovanotą „vamzdį“. Visiems juk nusispjaut į žmonių nuomonę, nes mes jūk dailininkai.
    Jei gerbiate save tai neverta nesąmonių ir psihopatiškų svaiksčiojimų žiūrėt. Filmas pilnai „š“.