Milijardierius ir blondinė

„Kvailys, chamas ir blondinė“

Žinomas romantinių dramų režisierius Michaelis Hoffmanas, sukūręs išties jausmingas ir gyvenimiškas juostas, kaip 1996 metais pasirodžiusią „Vieną gražią dieną“ , 2002 metais sukurtą „Imperatoriškas klubas“ bei biografinę dramą apie Levo Tolstojaus gyvenimo užkulisius „Paskutinė stotis“, bando save naujame žanre.

Filmų kūrėjui į pagalbą ateina kino genijų duetas – broliai Coenai, kurie čia atlieka scenaristų vaidmenį. Bendromis jėgomis trijulė pristato labai sarkastišką ir britiško humoro turintį darbą, kuris jau nuo pačios pradžios įtrauks į linksmą apgavikų gyvenimą.

Apie ką mes čia…

Įgrisęs iki gyvo kaulo šefas, mažas uždarbis,  vienatvė ir jokių ateities perspektyvų – tokia yra Hario Dyno kasdienybė. Vyras iš nevilties sugalvoja gana paprastą planą praturtėti – jam tereikia apgaulės būdu išvilioti boso pinigus. Haris net nenutuokia, jog tai bus pats sunkiausias iki šiol išbandymas jo apgailėtiname gyvenime.

Kūrinio vidus

Žiūrėti į šią juostą kaip į eilinę komediją su sodriu humoru, ironija bei vulgarumu neleidžia vienas mažytis aspektas – kino genijų, Ethano ir Joel‘o Coenų scenarijus. Pasižiūrėjus visą šių talentingų vyrų filmografiją galima teigti, jog tai pats silpniausias jų parašytas scenarijus. Kartais netgi atrodo, kad tik jų pavardės  pripintos dėl aplink filmą esančio ažiotažo.

Gauname galiai miksą, susidedantį iš kelių komedijos braižų. Nuo subtilaus britiško humoro epizodų iki vulgaraus amerikiečių tualetinio humoro vaizdų perpildytas filmas galiausiai yra tam tikra parodija brolių ankstesniems darbams. Žinoma, ore sklando puikiai išreikštas absurdas, kuris tam tikromis akimirkomis ir kelia juoką, bet jo ten yra tiek mažai, jog netgi pasidaro šiek tiek nuobodu, o neskoningi pokalbiai dar ir sukelia nemalonų jausmą viduje. Filme yra vienintelis epizodas apie antrą galą, kuris iš vienos pusės yra vulgarus, tačiau jo išreiškimas gana meistriškas. Kalbama, žinoma, apie majoro sceną viešbutyje, bet po jos viskas lyg ir pasibaigia, vėl nuobodi rutina.

Juosta parodo tam tikrą karikatūrą ir palyginimą tarp žemiausio sluoksnio, tačiau išdidaus, labai išsilavinusio vidurinės klasės žmogaus bei elito ir chamiškų manierų individo. Visgi taiklus apibūdinimas – čia dar vienas nedidelis pliusas Coenams. Parodoma tiesa apie valdžios ir pinigų galią. Keista tik, jog rodoma Britanija. Visgi žmonių manieros, ypač aukštuomenės, ten turėtų būti kiek kitokios. Ekscentriškumas daro savo poveikį, bet visgi neleistini poelgiai ir bendravimas su savo aplinkos žmonėmis neleidžia jų menkinti, nors toks yra pagrindinis juostos antagonistas.

Pas Coenus labai galingą branduolį visada sudaro pokalbiai. Dialogai šioje juostoje nėra banalūs, tačiau jų poveikis visam filmui yra labai menkas. Visgi patys herojų poelgiai banalūs, greitai besirutuliojančios scenos paima viršų. Nykiai ir nesubtiliai pristatomas bendras vaizdas, netgi britiška aplinka negelbėja situacijos. Kartais atrodo, jog viskas vyksta Amerikoje, todėl ir atsiranda liūdesys. Filmas kartu neturi ir šarmo, tik pradžia ir piešti titrai, primenantys senas geras septinto dešimtmečio komedijas.

Juostos veiksmas pateikiamas nuobodžiai. Nors ir filmo trukmė nėra pernelyg ilga, tačiau nuovargis jaučiasi jau įpusėjus filmui. Intriga, kuri pabaigoje išaiškina visą poelgį, yra stipriausias ir maloniausias juostos momentas. Užsibaigus pasirodymui lieka malonus jausmas, bet visgi iš broliukų tikėtasi daugiau. Vidutinis ir greitai užmirštamas darbas.

Techninės pusės ypatumai

Filmą puošia nuotaikingas garso takelis, kurio poveikis suteikia labai lengvą jausmą peržiūros metu. Nors įpusėjus juostai darosi nuobodu, bet garso takelio dėka bent jau išlaikoma šilta ir maloni atmosfera. Montažas ir jo stilizacija pateikiama ganėtinai šarmingai – čia yra vienas iš nedidelių filmo pliusų būtent fono dėka. Operatorius irgi neblogai perteikė montažo subtilybes. Tam tikri epizodai pateikiami kaip iš kokio gražaus muzikinio klipo.

Aktorių kolektyvinis darbas

Keturi šarmingi aktoriai, pasirodantys šioje nelabai vykusioje komedijoje, ne ką geriau pateikia save. Nepriekaištingas ir visada žavus Colinas Firthas visą filmo laiką jaučiasi kaip ne savo lėkštėje. Jo būsena primena ir jo filme vaidinamą Harį. Žmogui kadruose darosi nuobodu ir neįdomu, lyg tai būtų tikra kančia. Nepastebėta ir personažo individualumo.

Cameron Diaz nenusileidžia savo vaidinamų kvailokų blondinių įvaizdžiui, tik va pamirštant jos vaidybos nebuvimą galima tik stebėtis, jog perkopusi ketvirtąjį dešimtmetį moteris turi tokio stulbinančio grožio kūną. Pagarba jai dėl tokių rezultatų.

Žaviausiai juostoje atrodo du antagonistai. Amžinasis „Sirijus Sneipas“, aktorius Alanas Rickmanas, drąsiai pateikia save, bet jo veikėjas pasirodo pernelyg epizodiškai, todėl atskleisti visą jo potencialą tiesiog pritrūksta laiko. Tą pati galima pasakyti apie kuklų Stanley‘o Tucci‘o pasirodymą. Charizmatiški ir pilni gracijos vyrai nustumiami į šoną, o gaila, net labai – visgi jie sugebėjo pakelti juostos lygį.

Verdiktas

„Miljardierius ir blondinė“ – tai pats silpniausias iš iki šiol pasirodžiusių, pagal kino genijų, brolių Coenų, parašytą scenarijų sukurtų filmų. Juosta, negalinti prajuokinti, ir tik vos kelių neblogų momentų bei išraiškingo montažo dėka sukelianti šypseną, bet visumoje, tai banalus ir kartu nuviliantis darbas. Turintys savo arsenale tokį galingą aktorių kolektyvą, filmo kūrėjai nesugeba išnaudoti viso jų potencialo, o visos juostos metu tas neabejotinai  pasireiškia ir kokybei.