1941 m. gruodžiio 7 d. Japonijos imperijos karinės pajėgos užpuolė Ramiajame vandenyne (tuometinėje Havajų teritorijoje) esančią JAV Perl Harboro karinę jūrų bazę. Smūgis buvo suduotas visiškai netikėtai, o po šio įvykio iki tol oficialiai neutralios pozicijos besilaikiusi JAV įsitraukė į II pasaulinį karą Sąjungininkų pusėje. Perl Harboro užpuolimas, laikomas viena didžiausių JAV žvalgybos klaidų, bent iš dalies buvo kompensuotas istorijai (dėl savo reikšmės) kiek mažiau žinomu Midvėjaus mūšiu, kuriame tiek JAV žvalgyba, tiek kariuomenė suspindėjo visu gražumu. Būtent šį amerikiečiams įsimintiną įvykį į ekranus dabar perkėlė panašių patriotinių epų režisierius Rolandas Emmerichas (žinoma, jis nebuvo pirmasis, ėmęsis šios temos), kurio filmografijoje rasime tokius filmus kaip „Nepriklausomybės diena“ (angl. „Independence Day“, 1996 m.), „Patriotas“ (angl. „The Patriot“, 2000 m.), „Nepriklausomybės diena 2“ (angl. „Independence Day: Resurgence“, 2016 m.). Tiesa, po šio R. Emmerichas kelerius metus buvo pritilęs, bet dabar sugrįžta su nauju kūriniu.

Trumpai apie filmo siužetą

Karo atašė pareigas JAV ambasadoje Japonijoje einančiam Edvinui Leitonui (akt. Patrick Wilsons) užsimenama, kad Japonija gali vieną dieną atakuoti JAV. Tačiau į Leitono perspėjimus pačioje JAV niekas per daug nekreipia dėmesio – bent iki tol, kol tokia diena išaušta. Dangus, vandenynas ir jame esantys amerikiečių kariniai laivai bei lėktuvnešiai tampa vienu dideliu liepsnojančiu kamuoliu. Žinoma, pripažinę, kad nedovanotinai suklydo, aukščiausieji JAV pareigūnai negali leisti, kad kas nors panašaus pasikartotų. Todėl metamos visos – tiek žvalgybos, tiek karinių oro pajėgų – bendros jėgos, o progai pasitaikius, japonams ruošiama staigmena, kurios šie nesitikėjo…

Amerikietiška bravūra

Po smūgio Perl Harbore JAV karinė garbė buvo atstatyta pergale Midvėjuje. Atrodo, kad nebe karo lauke, o kine taip pat galime įžvelgti panašią paralelę – tarytum R. Emmerichas su savo „Midvėjaus mūšiu“ bandytų reabilituoti JAV kiną po Michaelo Bay‘aus „Perl Harboro“ (angl. „Pearl Harbor“, 2001 m.), kurį kritikai visiškai sumaišė su žemėmis, nors žiūrovų gausa ir nesiskundė (iš viso šis filmas surinko apie pusę milijardo JAV dolerių ir bent tris kartus viršijo pradinį biudžetą). Ir nors kol kas tiek kritikų, tiek žiūrovų vertinimais „Midvėjaus mūšis“ lenkia „Perl Harborą“, akivaizdu, kad šiuo klausimu amerikiečiams istorijos plotmėje sekėsi geriau, nei tuos pačius istorinius įvykius bandant perkelti į kino ekranus.

„Midvėjaus mūšyje“ daug bravūros, daug „pasiaukojančių didvyrių“, kurie savo drąsa stebina netgi savo priešininkus japonus ir priverčia šiuos nukelti kepures. Daug patoso, daug didingos muzikos. Kita vertus, iš režisieriaus, sukūrusio tokius amerikietiško nacionalizmo persunktus filmus kaip „Nepriklausomybės diena“ ar „Patriotas“ vargu ar buvo galima tikėtis ko nors kito.

Reikėjo berniukams padangių žydrų…

Pompastikos, patoso, klišių ir stereotipų perteklius gramzdina šį filmą žemyn. O pramoginis nejautrumas ir visiška empatijos stoka karą vaizduojant kaip visai smagią, nors ir pavojingą šaudyklę, yra tiesiog neatleistinas.

Iš tiesų – „Midvėjaus mūšis“ rodo daug karinio veiksmo. Čia daug skraidymų, daug šaudymų, daug bombardavimų, atakų visomis kryptimis (oras – žemė, žemė – oras, oras – oras). Ir nors dideliame ekrane visa tai atrodo pakankamai įspūdingai, ilgainiui ima stiprėti įspūdis, kad „šaudoma tuščiais šoviniais“. Tai yra – šaudymas dėl šaudymo. Visiškai pamirštama, kad kariniai filmai iš esmės nėra ir negali būti vien tik karinių atakų kratinys. Kad geri kariniai filmai, kad ir kaip paradoksaliai nuskambėtų, iš tikrųjų yra ne apie karą – bent jau ne kaip fizinį veiksmą.

Todėl R. Emmerichas viską ištaško paviršutinėse šaudynėse, po kuriomis, deja, nieko daugiau, išskyrus tai, kad amerikiečiai buvo drąsūs ir pasiryžę mirti už savo tėvynę, nėra. Bet tą, ko gero, neblogai žinojome ir iki šiol (ir ne tik apie amerikiečius).

Personažai ir aktoriai

Dar vienas šio filmo trūkumas – jo personažai. O jų čia – devynios galybės. Žinoma, to reikalauja filmo specifika, tačiau net ir tie, kurie gauna šiek tiek daugiau ekrano laiko arba niekaip neatsiskleidžia, arba yra tiesiog aktorių pavidalo klišės. Geriausias to pavyzdys – ko gero, pagrindinis „Midvėjaus mūšio“ veikėjas Dikas Bestas (akt. Ed Skreit) – taip, jis drąsus, taip, jis patriotas, taip, jis aukojasi dėl savo tėvynės – bet nėra nieko, kuo išsiskirtų, kuo būtų savitas – galų gale – žmogiškas, o ne metalinis robotukas, užprogramuotas veikti nepriekaištingai.

Edvino Leitono (akt. Patrick Wilson) realiai šiame filme galėjo ir nebūti, tas pats paakytina apie Džimį Dulitlį (akt. Aaron Eckhart). Česterio Nimico reikalingumas taip pat smarkiai abejotinas, nors jį vaidinančio aktoriaus Woody Harrelsono išvaizdos pokytis čia atrodo įspūdingai. Moterų yra vos viena kita, visos jos panašios viena į kitą, lyg būtų prištampuotos iš „Stepfordo žmonų“ (angl. „Stepford‘s Wives“), o jų funkcija – grynai dekoracinė, pasitarnaujanti gal dar ir tam, kad lygių galimybių šalininkai turėtų mažiau prie ko kabinėtis.

Vienintelis bent šiek tiek įdomesnis (nors vėlgi, suręstas ant „seno, griežto, bet teisingo“ klišės) yra Viljamo Halsio, kurį vaidina Dennis Quaidas, personažas. Deja, dėl veikėjų gausos jis ekrano minučių gauna labai ribotai, be to, gana didelę laiko dalį jis apskritai išimtas iš veiksmo. Lukeo Evanso vaidinamas Veidas Maklaskis, turi savitiško žavesio (aktoriaus charizmos dėka), bet vėlgi lieka epizodinis ir „popierinis“.

Žinoma, negalima sakyti, kad režisierius nesistengė suteikti savo gausiems personažams bent šiokių tokių savybių, dėl kurių jie labiau panašėtų į žmones, o ne į bejausmių klonų armiją – bent kelis kartus bandoma rodyti baimė, neužtikrintumas, dvejonės, tačiau, žinoma, tik n-tojo plano veikėjams.

Personažų gausa ir dėl to labai ribotas kiekvienam tenkantis ekrano laikas niekais paverčia ir tą faktą, kad į šį filmą buvo surinkta nemažai žinomų aktorių: L. Evansas, W. Harrelsonas, D. Quaidas, A. Ekhartas, P. Wilsonas, Mandy Moor. Tačiau jų talentas lieka neišnaudotas – tiek dėl labai ribotų minučių (nes geriau parodyti ilgesnį susišaudymą), tiek dėl pačių personažų, iš kurių, net ir esant palankesnėms sąlygoms, vargu ar įmanoma išspausti ką nors daugiau. O tai, kad vieną pagrindinių šio filmo didvyrių (Diką Bestą) vaidina ne amerikietis, o britas, daugeliui iš viso atrodo sunkiai pateisinamas pasirinkimas.

Techniniai dalykai

Vieninteliai, kas šiuo filmu neturėtų nusivilti, – gryno (karinio) veiksmo gerbėjai. „Midvėjaus mūšyje“ to gero yra su kaupu. Ilgos karinės aviacijos susišaudymų scenos, sudėtingi viražai, įspūdingi sprogimai – didžioji filmo dalis yra būtent tai.

Vis tik, nors ir įspūdingos, tos karinio veiksmo scenos labiau primena ne kiną, o to paties pavadinimo kompiuterinį žaidimą. Nežinia, gal tai buvo sąmoninga režisieriaus užmačia? Bet net jei ir taip, vaizdo ekrane tai nė kiek nepagerina.

Vis tik džiugina režisieriaus sprendimas nesuvienodinti kalbų – amerikiečiai kalba angliškai, japonai – japoniškai. Tai suteikia filmui daugiau realistiškumo ir autentikos.

Fone skambanti muzika, kaip ir galima tikėtis – didinga, galinga, kai reikia – truputį uždžyrinanti per širdį, bet visiškai neįsimenanti.

Reziumė

„Midvėjaus mūšis“ – tuščias, nors vizualiai patrauklus, o veiksmo prasme – intensyvus filmas, dar vienas iš patriotinių amerikiečių filmų lentynos, pasakojantis apie šaunius šios šalies karius (ir karinę vadovybę). Šis filmas yra ryškiai iš „daug garso ir daug šviesų (arba sprogimų)“ kategorijos, tad labiau galėtų sudominti ne tiek karinių, kiek veiksmo filmų gerbėjus. Galbūt šiek tiek naudos iš jo galima išpešti ir edukacine prasme – čia kalbama apie II pasaulinio karo įvykius, tačiau jie, žinoma, buvo daug svarbesni jų dalyviams – amerikiečiams, nei Senajam žemynui. Tad jei mėgstate intensyvų veiksmą, kur tikrai daug šaudo ir daug skraido, gal ir verta tas daugiau kaip dvi valandas skirti šiam filmui – bet tik tiek, nes jokio moralo, jokios išliekamosios vertės, jokio sukrėtimo „Midvėjaus mūšis“ nepasiūlo.

5.2
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
3.0
Režisūra
5.0
Kinematografija
6.0
Garso takelis
6.0
Techninė pusė
5.0
Aktoriai
6.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. GopTas / 2019 gruodžio 5

    Lopas paskutinis recenzijos autorius

    • Vytautas / 2019 gruodžio 6

      Gerbiamos Viktės darbų geriau apskritai neskaityti. Užteko užmesti į Jos recenziją filmui Vieną kartą Holivude, kad viskas taptų aišku. Ypač į balus aktoriams.
      Buvau kine ekspertų lygis tik Greitiems ir įsiutusiems vertinti. Pagal balus matosi.

  2. Karolis / 2019 gruodžio 10

    Tai šitam filmui skiriat 4.8, o kitiem daug prastensniem pastoviai virš 7, visiškai nesutinku, kokie kieti ir herojiški amerikiečiai,KĄ?? ar recenzijos autorius matė filmą? Man kaip tik atrodė neperspausta ir parodyta kaip viskas vyko iš abiejų fronto pusių. „dar vienas iš patriotinių amerikiečių filmų lentynos, pasakojantis apie šaunius šios šalies karius“ Nu matosi kaip autore žiūrėjo filmą, jeigu su tokiu nusiteikimų eini i filmą, tai gal išvis neik, man idomų ko autorė tikėjosi einant į šį filmą. 🙂 🙂